Drąsa pripažinti
Visų pirma, prisipažinti sau tokius nemalonius dalykus kaip nusivylimą savo asmeniniu vaiku yra labai drąsu ir atvira. Galiu drąsiai teigti, kad po šio prisipažinimo blogiau nebus. Problemos nėra. Yra tik būsena, kuri netruks amžinai. Labai kviečiu visas mamas pasisveikinti su savo atvirumu, nes jis gydo mamos sielą ir padeda plėsti širdį vaikams. O to mums ir reikia.
Mamos ir vaiko ryšys
Mama apdovanota unikaliu ryšiu su savo vaiku ar keliais. Moteris nuo pat gyvybės užsimezgimo yra labai atsakinga už atėjusią sielą. Neveltui mamos ir jaučiasi labai atsakingomis už savo vaikus. Nors vaikas yra genų, aplinkos ir paties vaiko sielos tarpusavio sąveikos galutinis produktas, visuomenėje galioja nuostata, kad vaikai yra auklėjami mamų. Ir tai yra tiesa. Patikslinsiu vėliau.
Mamoms svarbu įsisąmoninti, kad nors jos yra labai atsakingos už savo vaikus, mamos nėra visa nulemiančios, visa kontroliuojančios savo vaikų gyvenime. Mamai labai svarbu santykyje su vaiku panaudoti savo vidines galias, t.y. tikėjimą vaiku, tikėjimą jo gerąja prigimtimi, pasikliovimą savimi, savo širdimi, įsiklausymą į intuicijos kuždesius ir pan. Mama dažnai klysta, kai pradeda vadovautis protu. Ir konfliktai dažnai yra diktuojami proto, o ne širdies. Supraskime: mama skirta mylėti vaiką, ir būtent išmintinga bei reikli meilė labiausiai auklėja vaiką. Štai kur slypi didžioji mamos atsakomybė. Ir dar svarbu įsisąmoninti: atsakomybė nėra prilyginama kaltei.
Prieraišumo spąstai
Norim to, ar nenorim, mes, mamos, kurį laiką visada būsim prisirišusios prie savo vaikų. Ir tai yra normalu. Tyrimais yra nustatyta, kad būtent sveikas ir kokybiškas prieraišumas kūdikio su mama yra jo sėkmingo gyvenimo garantas. Mama yra skirta vaiko saugumui užtikrinti. Todėl džiūgaukim, kad Lietuvoje dauguma mamų turi tokią galimybę. O toms, kurių poreikiai yra kitokie, labai svarbu surasti tinkamą žmogų kūdikiui, kuris padėtų tarpininkauti tarp vaikelio ir mamos bei kurtų prieraišumą su kūdikiu. Ne paslaptis, kad žmogaus jauniklis be suaugusiojo neišgyventų. Ir tai trunka ilgiau nei daugumai mamų norisi.
Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog verta įsisąmoninti: laikas, kai vaikui mamos reikia labai intensyviai, praeina. Ir po jo ateina laikas leisti vaikui savarankiškėti, augti, laisvėti, tobulėti. Mamos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių, nesukūrė tvirto ryšio su vaiku per pirmus jo gyvenimo metus, jaučiasi tarsi neatlikusios savo paskirties ir hiperglobėjiškai pradeda elgtis su vyresniu vaiku. O jam - priešingai nei anksčiau, reikia dovanoti daugiau pasitikėjimo, daugiau laisvės, daugiau erdvės ir didesnį atstumą nuo mamos. Įsisąmoninkime: nėra amžiaus, nuo kurio vaikas jau pats nori atsiskirti nuo mamos, nes kiekvienas vaikas yra unikalus. Ir mamų užduotis yra tinkamai išspręsti itin svarbų galvosūkį - vaiką.
Baimė būti bloga mama
Mama yra labai svarbi savo vaikams. Ji yra apdovanota intuicija ir tuo giluminiu, nematomu ryšiu su savo vaiku. To nereikia mokytis nė vienai moteriai. Tai ateina su kiekvienu vaiku. Stebėkime dar gyvenimo stebuklus: su kiekvienu atskiru vaiku ryšys yra vis kitoks. Ir tai yra nuostabu. Nors mama skirta meilei, tai nereiškia, kad mama turi pataikauti vaikui. Yra tokia labai gera sąvoka, gimusi humanistinės pedagogikos gretose - išmintingas reiklumas. Tai štai: lai mamos užsinori mylėti išmintingai ir išmintingai reikalauti iš vaikų. Atsižvelgiant į vaiko prigimtį, amžių, lytį, emocijas ir psichikos unikalias savybes. Ką tai reiškia? O gi tai, kad mamoms reikia išmokti palikti vaikus nepatenkintus. Mamos, ar girdite? Jūs netapsite blogomis mamomis, jei po jūsų išmintingo sprendimo vaikas sukels tikrą chaosą namuose. Neišsigąskite vaiko reakcijos. Esmė ta, kad vaiko savikontrolė yra labai skurdi.
Berniukams ji formuojasi net 21 jų gyvenimo metus, o mergaitėms - 14-16 metų. Kai kalbame apie mažus vaikus, verkti į mamos draudimą žiūrėti dar viena filmuką 23 val. nakties vaikui yra normalu. Mamai yra normalu neleisti vaikui naktinėti, suprasti jo nepasitenkinimą, paguosti, bet neatmesti vaiko, neignoruoti jo, nedrausti jam pykti ar liūdėti. Būkime šalia ir neduokime vaikui to, kas jam yra žalinga. Vaikas supras, pajaus, kad mama ir toliau jį myli, tik apriboja jo tam tikrus veiksmus, nepažeisdama jo orumo, garbės, nežemindama. O tai nutinka per daug dažnai. Įsisąmoninkime: mama bus gera mama vaikui tuomet, kai mokysis mylėti jį išmintingai, vengs lepinimo, pataikavimo, nenuoseklumo, kai laikysis savo pažadų, gerbs vaiko malonius ir nemalonius jausmus, stabdys vaiko netinkamą elgesį savo tinkamų elgesiu ir netaps furija su kiekvienu vaiko emociniu sprogimu. Jei norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, turime būti patikimos, o ne ant šluotų skraidančios nestabilios raganos.
Ar tikrai nusiviliame vaiku?
Kai mamos atveria širdis ir pasako, jog jaučia kartais nemalonų jausmą - nusivylimą savo vaiku, prasideda savigydos procesas. Pasirodo, mama iš tiesų nusivilia savimi. Nes ji sau užsikrovė ant pečių "planą - chuliganą": išauklėsiu vaiką tokiu ir tokiu. Tačiau mama pamiršo, kad be jos indėlio, dar yra vaiko tėvo genai, artima ir tolima aplinkos bei vaiko unikali siela. O ir mamos genai - tai ne tik mama, bet ir visa jos giminė. Ir vaikas yra visų šių trijų svarbių dedamųjų sąveikos produktas - besivystantis, kintantis, nuolat procese, veiksme. Todėl visos mamos, kurios jaučiasi kaltos, yra susireikšminusios, susidievinusios.
Galima jas net pavadinti egoistėmis. Štai kodėl sakoma, jog mamai labai svarbu savo motinystės našta ir laime pasidalinti su Aukščiausiuoju. Kad ji nesijaustų už viską kalta ir už viską atsakinga. Kadangi nusivylimo vaiku ir savimi jausmas yra labai nemalonus, gynybos mechanizmai suveikia taip, kad kyla pyktis. Pykstame ant vaiko, nes jis elgiasi ne pagal mūsų "planą - chuliganą". Ir darome didžiulę klaidą.
Meilės galia
Pažinkime savo vaiką tokį, koks jis yra. Padėkime jam tapti savimi. Neprimetinėkime savo valios. Mūsų užduotis - perduoti aukštesniąsias žmogiškąsias vertybes. Vadinasi, jei stokojame jų pačios, turime visa tai "suinstaliuoti" į save, t.y. norėkime auklėti save, per meilę, su meile. Už kiekvieną konfliktą su vaiku yra atsakingas suaugęs. Neverta gadinti santykių su vaiku. Vaikai neprivalo mums besąlygiškai paklusti. Čia mes juos privalome besąlygiškai mylėti. Net tada, kai jie neatitinka mūsų lūkesčių. Atraskime Gary Chapman knygą "5 vaikų meilės kalbos" ir pasinerkime į vaiko pažinimo procesą. Būkime budrios.
Nelyginkime savęs ir vaiko. Nelyginkime vaikų tarpusavyje. Leiskime sau daryti klaidas. Pripažinkime sau, pvz. aš dar nė karto neauginau vaiko viena arba aš dar nė karto nebuvau 4 vaikų mama. Vadinasi, to mokausi. O kiekvienas mokymosi procesas neįmanomas be klaidų. Mokėkime atsiprašyti vaiko, savęs. Mokėkime nusiraminti su tokiu rezultatu, koks jis yra, o ne koks turėtų būti. Nepulkime perfekcionizmui į glėbį. Mokykimės susitarti su vaiku. Mokykimės su meile perduoti vaikui priežasties - pasekmės dėsnį, pagal kurį viskas vyksta šiame gyvenime. Ir mes savo misiją įgyvendinsime su kaupu. Būkime laimingos ir palaimintos!
