Jei paklausite keliautojų, kuriems teko apsilankyti šiaurės Tailande, kokia vieta labiausiai sužavėjo ar kurioje galima geriausiai atsipalaiduoti, turbūt ne vienas įvardys Pai, mažą bohemišką miestelį už trijų valandų kelio nuo Čiang Mai miesto. Pati kurį laiką gyvenau šalies šiaurėje ir į šį miestelį vykau savaitgaliui su keliomis draugėmis. Kaip sako vietiniai draugai, Pai yra viena geriausiai išsaugotų Tailando paslapčių. Na, leiskite ta paslaptimi taip nesavanaudiškai pasidalinti bei nupasakoti kelis ten turėtus absurdiškus nuotykius, rašo kelioniumanija.lt.
Juokingos-pavojingos dilemos Tailando bohemoje
Tie nuotykiai prasidėjo kelione mikroautobusiuku vis kalvotesniu keliu. Vakare, pasiekusios Pai, susidūrėme su viena didžiausių gyvenimo dilemų. Esame trys. Vairuoja iš mūsų dvi. Pinigų daug niekas neturi. Kiek motorolerių nuomotis??? Po ilgų racionalumo stokojančių diskusijų, nusprendėme, kad, kaip kad esame mačiusios daug žmonių taip keliaujant miestų ir ne miestų gatvėmis, susispausime ir tilpsime ant to (vargšo) motorolerio trise. Gerai, nuspręsta. Kita dilema: šalmai. Nužvelgėme juos, tokius, taip sakant, savo paskirtį kažką nuo mirties apsaugoti ne kartą atlikusius, ir, kai vaizduotės nunešė nelaimingo atsitikimo, kuris išprovokuotų tokį šalmo susidėvėjimą, link, visgi nusprendėme nepagailėti tų kelių litų ir nerizikuoti savo gyvybe dėl menkniekių. Oi, kaip greitai keitėsi tas mąstymas! Kitą vakarą, įsimetusios į motorolerio krepšelį dar likusį neišgertą tailandietiško vyno butelį, nusprendėme tų šalmų nesidėti. Kai po to galvojome, atrodytų, dilema „užsidėsiu šalmą, ir po to – o ne! –plaukai gali atrodyt nesąmoningai“ prieš „potenciali mirtis motorolerio avarijoje“ neturėtų baigtis pirmojo faktoriaus pergale.
Taigi, tą pirmąjį vakarą, išsinuomojusios tą vieną vienintelį motorolerį, jau visiškai sutemus apsistojome pas savo courchsurferį ir patraukėme atgal į miestelio „centrą“, kur pradėjome savo „o kuo gi Pai toks garsus?“ neoficialų tyrimą. Na, tas tyrimas nebuvo toks ir sunkus. Kur pasižiūri – bohemiški bariukai, kur gali kristi tiesiog ant pagalvėlių, numestų ant žemės ir prie šalto alaus paplepėti su naujais pažįstamais (pavyzdžiui, kaip atsimenu, apie Burning Man festivalį ar pusiau nelegalias keliones po Birmą) ar senais draugais. Atvirai sakant, turbūt čia nėra baro, kuriame neužuosi žolės ar hašišo kvapo, o kalbos apie nelegalias substancijas čia tikrai ne tabu.
Po vidurnakčio, štai koks įdomus įstatymas, visi barai turi užsidaryti dėl garsios muzikos įsako, bet va, perkirtus upelį, tekanti netoli centro, vietovė jau nebesiskaito kaip Pai dalis, ir naktinis gyvenimas tęsiasi keliuose dideliuose baruose.
Beveik pavykęs nuotykis
Kitą dieną darsyk pažvelgėme į Pai žemėlapį ir nusprendėme, kad, viskas, barai laukia vakare, o dieną gi reikia kažką kito pamatyti. „Va, netoli yra pora krioklių, gal važiuojam prie vieno iš jų?“, sumąstėm, ir pasirinkom tą, kurio viena iš draugių, jau sykį besilankiusi Pai, dar nebuvo mačiusi. Tad, viena draugė entuziastingai kibo už vairo, mes taip pat entuziastingai (ir kiek su baime) kibom už jos, ir patraukėm to mistiškojo krioklio link.
Po kokios geros valandos važiavimo ir į mažas įkalnes (kur kartą motoroleris jau mūsų trijų tiesiog nebepavežė ir net kaip sulėtintoje scenoje visos nuvirtom nuo jo atbulom), ir siauriais takeliais – bei siauriais takeliais į mažas įkalnes! – privažiavom vietą, kur su motoroleriu jau reikėjo atsisveikinti ir toliau eiti pėsčiomis. Palikom motorolerį, apsižvalgėm, ir, žiū, kiek tolėliau įsikūręs toks džiunglių baras (čia ne mūsų įvertinimas, o jo pavadinimas angliškai). Užkopiam prie to baro, pasisveikinam su atsipūtusiais, į hamakus sukritusiais ar šiaip nieko daug neveikiančiais to baro lankytojais ir darbuotojais, ir jau klausiam, kaip mums nuo čia tą krioklį pasiekti. „Kaip ir pačios matot, toliau motoroleriu jau nebeįmanoma važiuoti, reikia eiti pėsčiomis“, sako vienas barmenų. „Gerai, o kiek maždaug laiko užtruksim?“, klausiame. „Na, kokios dvi valandos į vieną pusę tai tikrai bus“.
Susižvalgom. Pasižiūrim į laikrodžius. Keturios vakaro. Susižvalgom vėl. Mintyse įsivertinam savo fizinę būklę, tai yra, tingumo lygį. „Ai, tai...gal...tada...nesvarbu tas krioklys?“ paklausiu draugių, abi atsipučia, nes galvoja lygiai tą patį. Kas belieka – apsisukame ir pradedame savo kelionę atgal, Pai link. Pakeliui dar sutinkame būrį keliautojų, irgi pasiryžusių pasiekti tą patį tolimąjį krioklį, tai juos įspėjam, kad, jei jie tokie pat tingūs, kaip ir mes, gali to krioklio šiandien ir neišvysti. Aišku, atsigerti kokių pigių gėrimų tame džiunglių bare, galvojam, nėra taip jau blogai. Ech, kaip ten sakoma, svarbu pati kelionė, ne jos tikslas? Bet vis tiek: ech.
Šventyklos romantika ir nostalgiškos gaidelės
Nepasiekusios krioklio, prieš užsukdamos į jau kitus Pai barus, sustojome prie gražios šventyklos, į kurią – jau nenuostabu Tailande – vedė virtinė laiptų. Aišku, kad jau juos visus įveikėm, nesutrukdė mums ir užrakinti varteliai, kuriuos vikriai (ar bent taip sakyti yra mažiau gėdinga...) peršokusios pasitikom saulėlydį apžvelgdamos visą Pai, kurio lėtas gyvenimo tempas, dabar galvoju, tikrai vilioja sugrįžti ir iki šiol.
Vakare – ramus pasisėdėjimas keliuose baruose, ir mikro infarktai visoms vaikštant tarp tų barų, kai kelias minutes ieškojom pamestų motorolerio raktelių. Oi, kaip būtų atsirūgęs toks neatsakingas „Ne, ką čia imsi tą draudimą vienam savaitgaliui“, kur nutarėm, kai nuomojomės motorolerį, visos gailėdamos sumesti po kokius penkis litus. Bet rakteliai atsirado, tiesiog laukė mūsų sau numesti gatvėje, ir tada atsirado ir mūsų noras švęsti šią nuostabią progą, aišku.
Jei turite progą ir jūs – neišsigąskite kiek vingiuoto kelio, naktinių „sausų“ įstatymų, ir bohemiško Pai įvaizdžio. Turbūt nesutikau nė vieno keliautojo, kuris, pabuvojęs Pai, nenorėtų ten sugrįžti. Sakau nuoširdžiai – tikrai yra dėl ko.
Justina Poškevičiūtė
