Kad ir kiek kartų būtum lankęsis Venecijoje, vis negana. Šiuo miestu negali pasisotinti, jame patirtas svaigulys sukelia norą sugrįžti. Vienąkart perėjęs Šv. Morkaus aikšte, kur balandžiai turi daugiau teisų nei žmonės, pamatęs nesuskaičiuojamų miesto bažnyčių grožį, išvydęs vandeniu slystančią riestanosę gondolą, galop net ir raukydamasis nuo jos kanalų smarvės tampi priklausomas nuo Venecijos visam gyvenimui.
Kava penktą valandą ryto
Kiekvienas net nebuvęs Venecijoje, manau, turi savą jos viziją, tačiau gyvi įspūdžiai, apsilankius šiame mieste, pranoksta bet kokias fantazijas. Anot vieno žymaus menininko, tai – tinkamiausia pasaulyje vieta numirti: italų režisierius Luchinas Visconti šią mintį apie nemarų grožį įkūnijo filme „Mirtis Venecijoje“. Pridurčiau, kad šis miestas kaip joks kitas sužadina gyvenimo geismą, todėl ypač rekomenduočiau jį kamuojamiems depresijos ar praradusiems gyvenimo džiaugsmą. Ypač nuostabi Venecija penktą valandą ryto, dar nepažadinta turistų šurmulio: tokiu metu net Šv. Morkaus aikštės balandžiai dar miega, bet senukas jau laisto grindinį vandeniu iš žarnos, o vaikinukas jam iš paskos brūžina akmenis šepečiu. Būtent tokiu metu tik ir galite pamatyti venecijiečius, su pavydėtina pietietiška neskuba ir grakščiu atsainumu besiimančius kasdienių darbų. Savininkai neskubriai atkelia nakčiai nuleistas parduotuvėlių ir kavinių žaliuzes, tarnautojai tingiai išveda šunelius, kurie priversti atlikti reikalus tiesiai ant grindinio: senamiestyje – jokio medelio, jokio žemės lopinėlio! Sausumoje dar tuščia ir ramu, bet Didysis kanalas, pagrindinė miesto arteriją, jau pulsuoja gyvybe: Venecija net bunda nuo vandenų! Kanalu kursuoja kateriai, prikrauti šviežių vaisių, jūros ir kitokių gėrybių. Kresni raumeningi šokoladinio įdegio vyrukai jas plukdo į kavines ir restoranus, virš vaidens aidi šiurkštūs jų balsai, gerkliniai šūksniai... Mūsų vertėja Laura atsiprašė negalinti to išversti. „Pernelyg stiprūs žodelyčiai, tarsi kava su aitriąją paprika, kurią vietoj vandens užgertumėt grapa“, – juokdamasi palygino ji.
Ο, kava! Po bemiegės nakties autobuse už puikų tikro itališkos espreso gurkšnį galėjai daug atiduoti, tik kur jį gausi penktą valandą ryto? Mums nerealiai pasisekė: vienas barmenas susimylėjo išvirti mums kavos, bet taisė ją kone pusvalandį ramiai pasišvilpaudamas. Tokio rafinuoto klientų kankinimo dar nebuvome patyrę, bet galiu galvą dėti, kad skanesnės kavos niekur nesu gėrusi!
Žiurkės ant tilto
Venecija plyti ant 118 dumblinų Adrijos jūros lagūnos salelių. Miestas stovi ant alpinio maumedžio polių – ši mediena ypač atspari puvimui. Salas skiria 150 kanalų ir pertakų, o jungia net 400 tiltų. Kiekviena gatvelė čia turi bent po vieną grakštų kuprotą tiltelį. Patariu pasivaikščioti jais ankstų rytą, išvaikius miegus kava, nes dieną tai bus pernelyg kankinantis užsiėmimas. Tiltelį pereiti galėsite nebent vėžlio žingsniu, mindžikuodami ilgoje eilėje ir dūsuodami kitam turistui į pakaušį: grūstis miesto gatvėse šiltojo sezono metu nereali! Taigi vienintelis erzinantis dalykas, kurį čia nuoširdžiai norisi siųsti velniop, – tai turistai, t. y. yra tokie patys žiopliai, kaip ir jūs. Tiesa japonai yra neprilygstami, jie fotografuoja dažnai nei kvėpuoja. Vienas jų benamę katę paveikslavo iš visų pusių ir taip susižavėjęs, tarsi tai būtų mοdelis Kate Moss!
Tiesa, dėl kačių: po naktinio pasivaikščiojimo nusprendėme, kad Venecijoje jų labai trūksta ir kad katės čia turėtų būti gerbiamos lyg karvės Indijos mieste. Garsusis XVI a. Atodūsių tiltas, vienas gražiausių mieste, naktį mus ne juokais išgąsdino. Kiaurą dieną juo slenka turistai, čia pozuoja įsimylėjėliai bei jaunavedžiai, o naktį vestuves kelia... katės dydžio riebios žiurkės. Jos čia ganosi lyg niekur nieko!
Kas išgelbės Veneciją
Sako, žiurkės pirmos palieka skęstantį laivą, bet iš Venecijos kol kas šie gudrūs padarai, laimei, nebėga. Taip, supratote teisingai: gražuolė Venecija, deja, iš lėto skęsta, ramiai, bet nenumaldomai nyra į neperregimus lagūnos vandenis. Tai pastebėjo jau jos įkūrėjai venetai, kelis kartus buvę priversti perstatyti miestą, išsikelti į iškilesnes salas. O mes pastebėjome, kad daugumos namų pirmas aukštas, tvoskiantis pelėsiu ir drėgme, žmonių jau apleistas: čia, matyt, ir karaliauja žiurkės. Taigi Veneciją privalote aplankyti iki 2028 m., mat baiminamasi, kad tuo metu įstabusis miestas veik visas taps netinkamu gyventi. Nūnai kasmet jis panyra tik 5 mm, tačiau lašas po lašo ir, žiūrėk, ketvirtis metro mūro jau po vandeniu... Grimzdimo priežasčių yra ne viena, o pašalinti jų neįmanoma, nors, tarkim, artezinio vandens šuliniai mieste jau uždaryti. Jo grimzdimą skatina ir nuolatinai potvyniai įlankoje, vadinamieji acqua alta . Daug vilčių teikė grandiozinis MOSE projektas, pradėtas įgyvendinti 2003 m., tačiau dabar sustabdytas. Mat pastatytos brangios dambos pasirodė neefektyvios, be to, jo kenkia unikaliai lagūnos florai ir faunai... Taigi gražuolė Venecija dar laukia savo gelbėtojo ir su pietietišku nerūpestingumu džiaugiasi šia diena, o iš praplaukiančių gondolų neretai sklinda nuostabios itališkos dainos... Mieste yra 425 gondolininkai, ir šis skaičius nesikeičia, mat išėjusį į pensiją kaipmat pakeičia kitas. Tai vyriška prestižinė profesija, mat yra tik viena gondolininkė!
Pasiplaukiojimas gondola – brangus malonumas: 120 eurų už 40 minučių, į gondolą sodinama ne daugiau kaip 6 keleiviai, o jei pageidaujate plaukti su daina, t. y. su operinio tenoro palyda, sumokėsite dar daugiau... Beje, ar žinote, kodėl visos gondolos Venecijoje juodos? Neatspėsite. Ogi dėl tos venecijietiškos lygybės, kuria taip didžiuojasi vietiniai: kad joks gondolos savininkas negalėtų išsišokti, puikuotis laivo prabanga!
Ir jeigu atminimui nusipirksite garsiąją Venecijos kaukę (o tai neišvengiama!), žinokite, kad čia ji buvo naudojama ne pasislėpti, o... lygybei palaikyti. Viduramžiais kaukės miestiečių buvo dėvimos veik pusmetį nuo karnavalo tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti, o kituose Europos miestuose tai buvo griežtai užginta. Venecijiečiai nepripažino vasalystės ir aršiai priešinosi jos įvedimui. Turbūt išdidumas, grimzdimas aukštai iškelta galva ir yra gražiausias šio miesto bruožas...
VL žurnalistė Rūta Klišytė
