Lauryno mama Audronė Januškevičienė pasakoja, kad negalią atsinešusio antrojo vaiko gimimas šeimai buvo didelis smūgis. Trapių kaulų sindromas – genetinė liga, vis dėlto artimieji neprisiminė, kad kas nors giminėje būtų ją turėjęs. „Iš mudviejų su vyru medikai ėmė kraują, bet genetinių pakitimų nenustatė. Veikiausiai tai buvo atsitiktinė genų mutacija – galbūt dėl kenksmingų darbo sąlygų, aplinkos taršos ar kitų dalykų“, – pasakoja mama.
Ji sako bijojusi vos gimusį sūnų net ant rankų paimti: „Iš pradžių viskas buvo labai baisu, verkiau, sakiau – mes jo neaprengsim, kauliukai tokie trapūs... Net galvytė buvo minkšta, nesukaulėjusi, Laurynas ją kaskart nugulėdavo. Nemažai laiko su sūnumi praleidome ligoninėje, ten iš medikų išgirdome visko. Vis dėlto paguodė ortopedo ištarti žodžiai: „Nesijaudinkite, vaikas bus protingas, o su kitkuo turėsite susigyventi.“
Kaulai lūždavo nuo menko prisilietimo
Pirmą kartą Lauryno kaulai lūžo, kai jam buvo vos pora savaičių. Paskui tai tapo kasdienybe, ligoninės – antraisiais šeimos namais. „Tik Laurynas nesėkmingai pasisuka – ir lūžis. Dažniausiai lūždavo rankos, kojos. Krepšys su būtiniausiais daiktais būdavo paruoštas visada, vos kas – ir lekiam į Santariškes. Dar iš tolo pamatęs ligoninės pastatą, Laurynas imdavo klykti, – pasakoja mama. – Sunku suskaičiuoti, kiek kartų ten lankėmės – gal kokį šimtą. Sugipsuoja Laurynui lūžusį kaulelį, važiuojam namo, paskui grįžtam pasirodyti medikams, sugipsuoja iš naujo ir taip toliau.“
Audronė su šypsena prisimena, kad Santaros klinikose medikai Lauryną pasitikdavo kaip savą: „Jis buvo išskirtinis tuo, kad kaskart į klausimą „Kaip gyveni?“ atsakydavo „Gerai“. Atvažiuoja lūžusia ranka, koja – vis tiek gerai. Žinoma, kiekvienas lūžis sūnui buvo skausmingas, betgi žmogus prie visko pripranta.“
Iš pradžių Laurynas dar galėjo stovėti ant kojų, iki septynerių bandė vaikščioti palei stalą, paskui kurį laiką judėjo su vaikštyne, vėliau sėdo į neįgaliojo vežimėlį – taip judėti jam buvo patogiau. Per 19 metų Laurynas patyrė daugybę operacijų, į žastus, blauzdikaulius, šlaunikaulius jam įdėti metaliniai strypai. Dešinėje rankoje strypas neprigijo, jį teko išimti. Laurynui atlikta ir labai sudėtinga stuburo tvirtinimo operacija, po kurios sekė ilga reabilitacija.
Mokykloje – kartu su visais
Atėjus metui eiti į pirmąją klasę, Laurynui skirtas namų mokymas. Vis dėlto mama labai norėjo, kad vaikas būtų kartu su bendraamžiais, juolab kad ir pradinė mokykla buvo visai šalia namų. Į mokyklą berniukas keliaudavo kasdien, kai tik leisdavo sveikata.
Laurynas pasidžiaugia, kad vaikai mokykloje jį sutiko gražiai, čia jis išsyk susirado draugų: „Kai reikėdavo – vaikai visada padėdavo, buvo geranoriški, norėjo, kad visur kartu su jais dalyvaučiau. Po eilinio lūžio ir sunkesnės operacijos namuose mokydavausi savarankiškai. Mokydavausi ir ligoninėse – kartais ten praleisdavau po keletą mėnesių.“
Pirmoje klasėje Laurynas patyrė daug operacijų, ilgą laiką dešinioji ranka buvo sugipsuota. Mama pasiūlė mokytojui palikti sūnų antrus metus kartoti kurso, bet sulaukė atsakymo – ne, lai mokosi toliau, jei negalės rašyti dešiniąja ranka, rašys kairiąja arba kompiuteriu. Taip ir nutiko.
Laurynas visada labai mėgo bendrauti. „Turime daug panašaus amžiaus giminaičių. Kokių tik vakarėlių nebūdavo mūsų namuose! Sueina po penkis ar šešis, sveikieji žaidžia futbolą, o Laurynui linksma. Prisigalvodavo ir žaidimų – išrinkti pupas ar išrūšiuoti centus. Smagu būdavo visiems“, – prisimena mama.
Šeima nepraleido nė vienos Molėtuose vykusios Kalėdų eglutės šventės, tiesa, į pirmąją Lauryno gyvenime mamai teko sūnų nešti ant rankų. Tada berniukas buvo vienas iš tų, kurie neišsigando Kalėdų senelio ir padeklamavo jam eilėraštį. Vaikams ilgam įsiminė originalus Lauryno vežimėlis – su žybsinčiomis švieselėmis.
Mokytis trukdė lūžtantys kaulai
Baigęs pradinę mokyklą Laurynas pradėjo lankyti Suginčių pagrindinę mokyklą. Tėvai stengėsi, kad sūnus į pamokas nuvažiuotų bent kartą per savaitę. Šeima įsigijo specialiai pritaikytą automobilį, į kurį buvo galima įkelti neįgaliojo vežimėlį. Kitomis dienomis į namus atvykdavo mokytojai.
Pasak Lauryno, mokykla nebuvo gerai pritaikyta judėti neįgaliojo vežimėliu, nuovaža atsirado tik jam pradėjus mokytis. Komunikabiliam, draugiškam Laurynui problemų nekilo ir šioje mokykloje – jau po poros savaičių visi tapo jo draugais.
Mama pasakoja, kad pirmieji metai pagrindinėje mokykloje šeimai buvo labai sudėtingi – Laurynas patyrė net devynias operacijas: „Sūnus buvo iškritęs iš vežimėlio, atsitrenkė į durų staktą, lūžo ranka, koja. Baimės, skausmo būta labai daug.“
Baigęs vidurinę Laurynas neatsisakė laikyti abitūros egzaminų, nors turėjo tokią galimybę. „Sūnus laikė egzaminus po dešimtos klasės. Kai nuvažiavom pas gydytoją pasiimti pažymos, jis net nustebo – ar tikrai Laurynas nori laikyti abitūros egzaminus? Sūnus atsakė, kad nori pasitikrinti žinias, sužinoti, ką gali“, – pasakoja Audronė.
Mokykloje Laurynui labiausiai patiko istorija, vis dėlto didžiausias vaikino pomėgis – kompiuteris. Juo Laurynas žaidžia žaidimus, mokosi, bendrauja su draugais. Taip pat vaikinui patinka programavimas, jis svajoja tapti programuotoju.
Dar Laurynas mėgsta skaityti knygas, žiūrėti kino filmus. Vaikinas yra orientacinio sporto entuziastas, nuolatinis Suginčiuose rengiamo Sausio 13-ajai skirto bėgimo aplink Želvų ežerą dalyvis. Visa šeima kasmet važiuoja prie jūros, į Monciškes. Mama pasakoja, kad vaikystėje Laurynas spėjo pasižymėti ir ten – nuo mažumės garsėjo kaip padūkėlis. „Ten aplinka puikiai pritaikyta, sūnui nereikia pagalbos. Nuvažiavom kartą į Monciškes, kol iškraustėm daiktus, apsižiūrėjom – nėra Lauryno. Jis, pasirodo, jau pusiaukelėje prie jūros. Vos pagavome“, – juokiasi Audronė.
Laurynas stengiasi būti aktyvus Molėtų rajono bendruomenės narys. Naujai atidarytame kultūros centre jis drauge su aktoriumi Audriumi Bružu vedė kasmetinį renginį „Pabūkime kartu“. Mama prisipažįsta, kad baisiau buvo jai – Laurynas neišsigando pilnutėlės žiūrovų salės, viskas jam pavyko puikiai.
Problemų yra, bet šeima stengiasi nesiskųsti
Audronė pasidžiaugia, kad prieš trejus metus pritaikytas jų gyvenamasis būstas, sutvarkyta vonia, sanitarinis mazgas, Laurynas gali išvažiuoti į kiemą: „Neturime pernelyg kuo skųstis. Žinoma, valstybės parama negalią turintiems žmonėms galėtų būti didesnė. Kad išlaikytume šeimą, dirbame abu su vyru. Iš pradžių prižiūrėti Lauryną padėjo seneliai, dabar stengiamės su vyru derinti darbo grafikus.“
Pašnekovės teigimu, kartais piktina lyg dirbtinai šeimoms, prižiūrinčioms negalią turinčius artimuosius, sukuriamos kliūtys. „Laurynui negalia iki šiol nustatoma dviem metams, kaskart vėl ir vėl tenka atlikti tas pačias procedūras, tarsi sūnus ims ir po metų pasveiks, – sako mama. – Be to, galėtų būti aiškesnė priežiūros skyrimo sistema. Kaip priežiūros poreikį gali įvertinti negalios gerai nepažįstantis, kabinete sėdintis žmogus? Laurynui net šaldytuvą atsidaryti sunku, jo sudėjimas tam nepritaikytas. Net sąsiuvinio viršaus sūnaus ranka nepasiekia.“
Šeimai nepatogu ir tai, kad tvarkant bet kokius reikalus reikia sūnų vežtis kartu. „Nesu Lauryno globėja, todėl visur turime važiuoti kartu. Prireikė atidaryti banke sąskaitą – keliaujam abu. Užstrigo priėjimas prie elektroninės bankininkystės – vėl sėdam į automobilį ir važiuojam į Uteną. Tai vargina. Mūsų šalyje labai daug biurokratizmo, būtų puiku, jei panašios problemos būtų sprendžiamos paprasčiau“, – kalba moteris.
Vis dėlto Audronė patenkinta, kad pavyko užauginti savarankišką sūnų, kuris turi ateities planų: „Būtų puiku, jei Laurynas baigtų ne tik vidurinę, bet ir įgytų specialybę, dirbtų ir užsidirbtų. Nesinori labai daug, svarbu, kad jis būtų kuo savarankiškesnis.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.