Lesbiečių feminizmo judėjimas yra radikaliausias iš visų feministinių judėjimų. Neretai šio judėjimo šalininkė vadinama „boba su kiaušais“.
Lesbiečių feminizmas gimė JAV 1960, kaip judėjimas, protestuojantis prieš seksualinį smurtą ir vergystę, moters reprodukcijos ypatumų eksploataciją ir kontrolę, fizinę moters kūno kontrolę (parandža, nekaltybės diržas ir t.t.), vienišų, netekėjusių moterų stigmatizaciją ir kt. Judėjimas iškart paskelbė lozungą: „Feminizmas – tai teorija, lesbizmas – tai praktika“. Žodžiu, judėjimo šalininkės siūlo lesbizmo pagalba pabėgti nuo heteroseksualinių visuomenės baisybių. Manoma, kad moteriai reikalinga parama ir ji yra priklausoma nuo vyro kol ji lieka žmona ir motina, ši nelaisvė nepriklauso nuo to, kokia turtinga ir išsilavinusi yra moteris. Suartėjimas su kita moterimi – vienintelis būdas užtikrinti visišką nepriklausomybę nuo vyro ir atskleisti moteriškosios prigimties galimybes savirealizuotis.
Anot judėjimo šalininkių, sąvoka „moteris“ ir moteriškumo požymiai turi prasmę tik heteroseksualiose šeimose, o homoseksualiose šeimose, t.y. lesbiečių šeimose moteris nesiejama su sąvoka ir jokių požymių nėra. Anot šio judėjimo atstovių, lesbietės – tai ne moterys (hmz… čia aš joms pritariu). Bendru jų epigrafu galėtų tapti šį frazė: „Aš nusprendžiau, kad pasaulyje egzistuoja trys žmonių kategorijos: vyrai, moterys ir aš“. Štai šioje pozicijoje yra įdiegtas androgeniškumo (dvylitiškumo) elementas (kaip ir kultūriniame feminizme).
Jeigu samprotautume grynai sociologiškai, lesbietės visuomenėje neturi socialinių vaidmenų ir identiteto, sietino su moters įvaizdžiu ir savimone: motina, žmona, meilužė, – kadangi šią prasmę moteris įgyja tik dėka vyro. Analogiškai, nėra socialinių vaidmenų ir identiteto gėjų šeimose: vyras negali tapti tėvu, vyru ir meilužiu be moters, tačiau toks lesbiečių ir gėjų panašumas, greičiausiai, vaizduoja ne engimą, o tarpusavio priklausomybę. Jie prieštarauja socialinei būtinybei auklėti vaikus heteroseksualiai (mergaites ruošia motinystei), nors, iš esmės, toks auklėjimas neatmeta teisės rinktis sulaukus pilnametystės.
1980-ųjų pabaigoje išryškėjo atsisakymas nuo perdėto moterų tarpusavio santykių politizavimo bei „lesbietiškos nacijos“ susiformavimas. Viskas vyko todėl, kad karingą ankstesnės kartos aktyvisčių elgesį prieš heteroseksualias šeimas pradėjo vertinti ironiškai. „Trečiosios bangos“ teorija (lesbietiškoji) akcentuoja asmeninį moterų gyvenimą, įskaitant seksualumą ir erotiką. Anksčiau uždraustas, kaip heteroseksualios santuokos stereotipas, lesbiečų skirstymas poromis, t.y. į „vyriškus“ „Butchus“ ir švelnius, moteriškus „Femme’us“ pradėjo atsigavinėti. Buvo pradėti nagrinėti anksčiau uždrausti klausimai, tokie kaip moterų sadomazochizmas, seksualinė technika ir kt.
Homoseksualus menas
Išsivystė homoseksualusis „menas“. Jis, įsigilinus, yra teigiamai nukreiptas į vieną lytį ir neigiamai – į kitą. Pavyzdžiui, moterų nuogumas, įskaitant scenas su lesbietėmis, nuo seno egzistavo vaizduojamajame mene, tačiau adresatu visuomet buvo laikomas vyras, toks menas buvo orientuotas į vyrų erotinę vaizduotę ir funkcionavo kaip pagunda. Be to, moteris, nepriklausomai nuo jos seksualinės orientacijos, priima save ir savo kūną visiškai ne taip, kaip tai daro vyras. Kuo labiau moteris yra seksualiai atsipalaidavusi, tuo mažiau jai norisi būti ir jaustis tik vyriško geismo objektu. Daugumą moters išgyvenimų, jų tarpe ir seksualinius, gali suvokti tik kita moteris. Demonstruodama moters nuogumą kitai moteriai, moteris – menininkė daro tai visiškai kitaip, skirtingai nuo situacijos, kuomet ji „dirba“ vyrams. Minėtoje situacijoje ji jau nebegundo, o atsiskleidžia, parodo ne tai, kas „gražu“, o tai, kas svarbu.
Sudėtingiausia lesbiečių problema tapo vaikai. Dauguma lesbiečių (+-21%) yra motinos, dar daugiau – nori jomis tapti dirbtinio apvaisinimo dėka, įsivaikindamos arba dar kaip nors. Savaime suprantama, motinos – lesbietės ir jų vaikai turi tik jiems (joms) būdingų problemų. Pirmoji problema – kaip kompensuoti trūkstamą vyro įtaką auklėjant vaiką? Antroji kliūtis – ar motina turi pasakoti vaikams apie savo seksualinę orientaciją? Jeigu ji nuspręs viską slėpti, visas jų šeimyninis gyvenimas bus grįstas melu. Trečioji problema – sūnūs, kurie yra vyriškųjų savybių nešiotojai, ir, atitinkamai, priešai. Visi vyrai ir jų stereotipai judėjimo pripažinti nereikalingais, o heteroseksualiose santuokose esančios lesbietės yra smerkiamos.
Tačiau yra vienas didelis „BET“ – nurodyti feministinių judėjimų reikalavimai pažeidžia kitų moterų teises. Kitos moterys yra prieš tai, kad feminizmas atima iš jų svarbią teisę gyventi taip, kaip joms norisi, t.y. feminizmas atima jų laisvę.
Cituoju vieną iš pasisakymų:
„Kodėl aš netenku visuomenės pagarbos ir į mane žvelgia su gailesčiu bei nuolankumu, jeigu aš NENORIU darytis karjeros? Kodėl NEGALIU laisvai, iškėlusi galvą pasirinkti šeimos, o ne karjeros naudai? Kodėl šiuolaikinėje LYGIATEISĖJE visuomenėje visi laukia, kad aš kalsiu nepriklausomą turtą kaip minimum iki 35 metų, kada jau tampa vėlu gimdyti PIRMĄJĮ vaiką? Tik todėl, kad aš TURIU Į TAI TEISĘ? Na, kur logika? Na, perlenkė lazdą juk. Tačiau bėda tame, kad tai jau veikia, aš jaučiu.“
JAV ir kitose šalyse, gyvenančios heteroseksualiose šeimose moterys pradėjo kovą dėl savo lygiateisiškumo moterų erdvėje, žodžiu, prisijungė prie vyrų, gimė antifeministinis judėjimas, apie kurį pakalbėsime IV teksto dalyje!
