Nors moterį daug kas atpažįsta iš įvairios žurnalistinės veiklos, dabar Irma eina itin svarbias pareigas. „Užsiimu įvairiapusiška veikla, bet aišku, kad dabar svarbiausia man yra asociacija LASS, patikėjusi man šias svarbias pareigas. Tai gilias bendruomenines tradicijas turinti organizacija, ginanti žmonių su regos negalia teises“, – pradeda pasakoti apie dabartines veiklas I. Jokštytė.
Moteris neteko regos būdama dar visai maža mergaitė, tačiau tai jai nesukelia sunkumų būti aktyvia visuomenės nare. Irma pasakoja, kad dabartinės pareigos užimą svarbią vietą jos gyvenime, nes jaučia bendruomenės narių pasitikėjimą ir nori pateisinti jų visų lūkesčius:
„Tai yra didžiulė atsakomybė – vesti šią organizaciją ir daryti viską, kad būtų visapusiškai užtikrinamos neregių ir silpnaregių teisės Lietuvoje. Kadangi tai yra naujas darbas man, naujos atsakomybės, turiu dar daug ko išmokti, nes esu pakankamai jaunas žmogus ir patirties tokiu dideliu organizaciniu lygiu turiu mažai.
Tai dabar mano gyvenime toks periodas, kur nuolat mokausi, gilinuosi, kaupiu patirtį. Vien ši mano veiklos sritis yra labai įvairiapusiška, apimanti socialinius, švietimo, teisių ginimo, kultūros, aplinkos prieinamumo klausimus.“
Atsiduoda visa širdimi
Irma Jokštytė atvirauja, kad nors šis laikotarpis ir įdomus nauja veikla, tačiau kaip menininkei jis yra ganėtinai sudėtingas. Visgi, nuo kultūrinės veiklos nenutolsta ir atveda ją į organizacijos vidų.
„Esu kūrybinis žmogus, todėl džiaugiuosi galimybėmis savo dvasinį polėkį realizuoti darbe. Žinoma, kai kasdien tenka gilintis į daugybę labai svarbių, bet pakankamai biurokratiškų klausimų, ta kūrybinė dvasia tarsi atsitraukia ir laukia tinkamesnio meto.
Vis dėlto, LASS rūpinasi ir kultūros prieinamumu, todėl nuolat kviečiame savo narius į įvairias menines laboratorijas ar kitus tyrinėjimus. Štai tuomet atsigauna ir mano dvasia. Juk kai svarstome kultūros prieinamumą, kur kas lengviau apčiuopti ir patį rezultatą – mes arba galime arba nepakankamai galime mėgautis meniniu kūriniu.
Tuo tarpu kai kuriama organizacijos strategija, rengiamos teisių ginimo kampanijos, svarstomos įstatymų pataisos, rezultato tenka laukti metus ar net keletą“, – pasakoja pašnekovė.
Politiniai klausimai moters veikloje – viena naujesnių ir iki tol mažai tyrinėtų sričių. Bet jie neabejotinai svarbūs tiek užimant pirmininko pavaduotojos postą, tiek siekiant reikšmingų pokyčių asociacijoje.
„Niekada nebuvau politiškai aktyvi. Ir nors kultūra šiais laikais taip pat glaudžiai siejasi su politika, aktyviau įsitraukti į tokio pobūdžio debatus vengdavau. Kurti, prisitaikyti gyventi, rasti savo nišą – moku įvairiomis aplinkybėmis ir dažniau rinkdavausi neeikvoti energijos bandant tas aplinkybes pakeisti ar daryti joms įtaką.
Mano dabartinis darbas reikalauja keisti šias nuostatas. Dažnai prie tų sprendimų tenka žingsniuoti labai mažais žingsneliais, kurie jokia rezultato išraiška neatsispindi.
Jei reikėtų įvardyti, ką spėjau nuveikti, kol kas visi pokyčiai, kuriuos pavyko įgyvendinti yra tokie vidiniai ir labiau pastebimi kitiems darbuotojams. Kalbu tiek apie vidinės, tiek apie išorinės komunikacijos pokyčius.
Spalio 15-tąją paminėjome pasaulinę baltosios lazdelės dieną, kvietėme šia proga į diskusiją LR Seime. Pažinti savo bendruomenę kviečiame per radijo laidą „Aklas pasimatymas“, ilgametį organizacijos leidžiamą žurnalą „Mūsų žodis“.
Mums svarbiausia – būti matomiems ir teisingai suprantamiems, nes tai yra tas pirmas žingsnis siekiant tos visuomeninės gerovės, kurioje pilnavertiškai gyventi patogu būtų įvairiems žmonėms.“
Laisvalaikiu mintys sukasi apie darbą
Irma tikina, kad pilnatvę sukuria visuma, kuomet gyveni darydamas tai, kas tau nešą malonumą, laimę ar meilę.
„Kai pavyksta palaikyti bendrą harmoniją, atrodo, kad viskas tampa teisingai subalansuota: ir atsipalaidavimas, ir darbas. Visame kame reikia mokėti rasti teisingą pusiausvyrą. Netgi poilsio metu stengiuosi ir keliu sau tikslą palaikyti vidinę harmoniją bei išvalyti savo vidų nuo dalykų, kurie trukdo man, kad ir kur aš bebūčiau: ar darbe, ar namuose“, – tvirtina I. Jokštytė.
Visgi, kūryba ir įvairiausi meniniai projektai yra tos sritys, kurios suteikia merginai įkvėpimo. Ypač tokie projektai, kurie neša naudą neregių bei silpnaregių bendruomenės nariams:
„Man tada atsigauna širdis, aš džiaugiuosi, kai atsiranda kūrybinis, arba žmogaus egzistenciją suvokti padedantis sluoksnis. Na ir tiesioginiame darbe, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga su menininkais vykdo eilę kultūros projektų.
Tuose projektuose atsiskleidžia iš esmės kitas žmogaus su regos sutrikimais vertinimas. Juk ilgą laiką kokią nors negalią turintys žmonės buvo „maitinami“ tik saviveikliniu menu, kuriuo ir mėgaudavosi tik tos bendruomenės, nes niekam daugiau toks siauras menas nebuvo reikalingas.
Tad tik per pastarąjį dešimtmetį pradėta ieškoti galimybių sukurti prieigą prie tikrai aukšto lygio meno ir pradėta kalbėti apie kūrybos galimybes bent jau šioje srityje.“
Užimdama naujas pareigas Irma vis pabrėžia, kad kuo toliau, tuo labiau džiaugiasi, jog Lietuvoje atsiranda galimybė pamatyti filmus ar teatro spektaklius, kurie turi garsinį vaizdavimą ir yra pritaikyti akliesiems bei silpnaregiams.
„Čia yra tiesioginis LASS komandos darbo vaisius. Kai mūsų darbuotojai, drauge su Vilniaus universiteto, Kauno fakulteto dėstytoja dr. Laura Niedzviegiene pradėjo šiuos darbus, aš dar nedirbau LASS.
Bet šiandien didžiuojuosi galėdama sakyti, kad tai – mano komanda. Tik dėl Aklųjų sąjungos atkaklumo ir Vilniaus universiteto dėstytojų bei studentų geranoriškumo turime Lietuvoje garsinį vaizdavimą.
LASS inicijuoja projektus, kurie suteikia galimybę finansuoti daugiau produktų su garsiniu vaizdavimu. Ir nors tai lėtas ir vos po kelis meno kūrinius per metus pritaikantis projektas, bet esame vieninteliai, kurie šios iniciatyvos imasi.
Džiaugiuosi, kad vis dažniau atsiranda ir kitų menininkų, kurie prisijungia prie šių iniciatyvų. Bet čia vėl viskas nukrypsta į darbą. Matote, visur tik darbas ir darbas“, – juokiasi kalbėdama apie laisvalaikio ir meninių projektų teikiamus malonumus Irma.
Nauja muzikinė patirtis
Be darbo, LASS pirmininko pavaduotoja aktyviai plėtoja muzikinę veiklą. Kartu su kolege Dainora Laukžemyte augina duetą „Vėjų rožė“. Šiais metais merginų duetas sužibėjo ir atstovavo Lietuvą Europos neregių ir silpnaregių dainų konkurse „Low-Vision“.
„Man kaip žurnalistei, tai buvo didelė patirtis, nes tuo metu sutikau labai daug kitų konkurso dalyvių, ėmiau iš jų interviu, vykdžiau transliacijas, iš šono galėjau tik pasidžiaugti, kad turiu puikią komandą su kuria yra labai gera dirbti ir mokytis. Štai tokią stiprybę atradau“, – pasakoja apie užkulisinę patirtį konkurse I. Jokštytė.
Žavinga pašnekovė tvirtina, kad „Low-Vision“ paskatino drąsiau realizuoti savo kūrybą, kurioje nori atsiskleisti. Be to, dalyvavimas konkurse suteikė ir kilnius jausmus:
„Kaip muzikantei džiugu turėti kažkokį startą, kad mes jau pagaliau kažką įrašėme ir atidavėme žiūrovams klausytis ir vertinti. Labai smagu savo gyvenime atrasti taškų, priežasčių, etapų, kurie nėra mūsų pagrindinė veikla, tačiau pildosi ir yra atgaiva širdžiai.
„Low-Vision“ sulaukėme daug dėmesio, gavome gerą įvertinimą. Su mumis susiekė žmonės, kurių širdis pasiekė mūsų kūrinys, tad negali būti nieko geriau už tokį grįžtamąjį ryšį.“
Pati Irma, idėjų semiasi iš autentiškų, skirtingų šalių folklorinės muzikos skambesių.
„Esu tikra klasikos atstovė. Patinka klausytis darnios muzikos, kuri yra harmoninga, pozityvi. Tai yra ta muzika, kurios man reikia, su kuria aš atsipalaiduoju. Man reikia autentiškumo, harmonijos, įtaigių žodžių, kurie suteiktų atsakymus į klausimus.
Muzikoje man taip pat labai svarbus melodingumas, dinamika, vokalinis ir instrumentalinis muzikalumas. Aš juos atrandu įvairių šalių folklore, klasikinėje muzikoje“, – tvirtina pašnekovė.
Baimes įveikti padeda kelionės
Neretai įvairiausių skambesių Irma atranda nuo Lietuvos nutolusiuose kraštuose. Suskaičiuoti, kiek įvairiausių šalių ir skirtingų žemynų kraštų yra aplankiusi, mergina tikina, kad to daryti niekada nebandė.
„Man labai patinka vidurio rytų šalys, norėčiau pakeliauti daugiau po jas, nes mokausi arabų kalbos. Įdomu yra keliauti į tas šalis, kurių kalbas moku, nes taip lengviau randu ryšį su ten gyvenančiais žmonėmis.
Mane traukia tokie sudėtingi kraštai, bet neaišku, kada teks juos aplankyti, nes kuomet daugiau keliaudavau, mano darbas nebūdavo toks pririštas prie vienos vietos, o dabar, kai atstovauju organizaciją, vis dėlto, turiu šiek tiek būti stacionaresne, negaliu keisti savo vietos“, – teigia I. Jokštytė.
Mergina pasakoja, kad visuomet atvykus į naują kraštą, ją pasitinka skirtingi garsai, kurie dažniausiai tampa didžiausiu informacijos šaltiniu. Vėliau aplinką pažįsta ir supranta per įvairiausius garsus, žmonių istorijas.
Visgi, Irma tikina, kad nesugebėti susišnekėti galima ir Lietuvoje, bendraujant vieniems su kitais. Tačiau visos baimės išnyksta, pasak merginos tuomet, kai susišnekame su savimi, savo vidumi:
„Reikia savęs paklausti, ar aš bijau susitikti su žmonėmis ir jeigu taip, tai kodėl? Vieni bijo dėl to, kad bijo nesusišnekėti, bet nesusišnekėti galima visur, net ir namuose. Mokytis susišnekėti reikia su savimi, su savo vidumi ir tada sumažėja daugelis baimių.“
Baugumą keliauti išbaido ir elementariausių taisyklių išmanymas, kurias dera susižinoti prieš išvykstant į skirtingas šalis.
„Kai vyksti į kažkokia šalį, tai jau kažkiek pasidomi ta tvarka ir tuo, kas yra nepriimtina kultūrai, kurią rengiamės aplankyti. Tad elementariai to vengi. O prieinamumo, tai niekada jo kažkaip per didelio nesitiki. Tačiau man nėra sunku prisijaukinti naujas vietas, kadangi turiu pakankamai gerą atmintį, greitą reakciją.
Žinai, kad vyksti bendrauti, supranti, kad reiks bendrauti apie visai paprastus dalykus, pradedant transportu, pabaigiant apsipirkimu. Turi savęs pats paklausti, kiek tu nori bendravimo ir nuo to dažnai priklauso kelionės ilgis arba intensyvumas“, – tvirtina visuomeniška pašnekovė.
Anot merginos, geriausią prieinamumą akliesiems bei silpnaregiams pasiūlyti gali Japonija, Vokietija bei kitos vakarų šalys.
„Baimę gali kelti nežinios jausmas, kuris neretai persekioja kelionėse, tačiau kitose kultūrose, į mane žmonės žiūri daugiau kaip į svečią. Todėl mano nematymas daugiau lieka nuošalyje ir dėl to man yra lengviau pakelti visokius nepritaikymus“, – atvirauja Irma.
Visgi, LASS pirmininko pavaduotojos pareigas einanti visuomenininkė Irma Jokštytė neslepia, kad daugiau svetingumo sulaukia rytų šalyse, mat ten dažniausiai jaučiasi svečiu, kuriam daug kas atleistina:
„Jiems daugiau įdomu sužinoti, kodėl pasirinkau keliauti viena, ypač būdama moterimi. Tad tie klausimai dažniausiai būna kvestionuojantys būtent mano pasirinkimą, o ne mano negalią. Ten nejaučiu jokių nepatogumų.“
