Pietų Prancūzijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, tarp Kanų ir Italijos yra Nica. Senosios civilizacijos miestas, V a. pr. Kr. įkurtas graikų ir pavadintas pergalės deivės Nikės vardu, yra ir žymiojo italų revoliucionieriaus Giuseppe’ės Garibaldi’o gimtinė. Šiandien Nica – Prancūzijos Rivjeros sostine vadinamas kurortas, nutviekstas saulės ir pilnas nerūpestingos gyvenimo džiaugsmo atmosferos.
Skalaujama Viduržemio jūros vandens Nica plyti tarp Marselio (Marseille) ir Genujos (Genoa) ir yra vienas pagrindinių turistų traukos centrų. Žydrąja pakrante vadinamo Prancūzijos Rivjeros kurorto Côte d'Azur klimatas – švelnus. Net vasarą, kai temperatūra pakyla iki 35 °C, kaitra nėra varginanti, kritulių kiekis menkas, o šiluma išlieka beveik visus metus. Mėgstantiems pasimėgauti saule – tai tikra poilsio oazė ant Viduržemio jūros kranto.
Istorinis miestas gamtos prieglobstyje Nicos lankytojus žavi ne tik saulėti paplūdimiai, bet ir įspūdingas kraštovaizdis, senovę menanti architektūra bei turtinga kultūra. Nicoje pirmieji žmonės apsigyveno ankstyvaisiais amžiais, maždaug prieš 400 000 m. Miestas niekada nestokojo keliautojų dėmesio – tiek kilmingųjų, tiek beturčių, ieškojusių ten laimės. Nepaisant nūdienos modernizacijos, Nica išlaikė savo viduramžišką paveldą. Net ir dabar senamiestis atrodo taip, kaip prieš porą šimtmečių – išraizgytas siaurų akmenimis grįstų gatvelių, vingiuojančių pro skersgatvius ir turgus, pilnas jaukių skverelių, spalvingų krautuvėlių, barokinio stiliaus bažnyčių ir glaudžiai sustatytų raudonstogių namukų. Vakarais į gatves iš barų ir naktinių klubų pasklinda muzika, pripildanti senamiesčio atmosferą ritmingo judesio. Antikos laikais įkurtas miestas tada buvo statytas ant kalvos, esančios tarp dabartinio senamiesčio ir uosto. Pilies kalva (Colline du Chateau) vadinama vietovė, pakilusi 92 m virš jūros lygio, yra viena lankomiausių vietų Nicoje. Čia „erelio žvilgsniu“ galima apžvelgti miesto apylinkes ir pasigrožėti įspūdingu kriokliu, pilies parku bei ten vešinčia egzotiška augmenija, įsikomponavusia tarp senosios katedros griuvėsių. Provanso gamtai būdingas Viduržemio jūros regiono kraštovaizdis: kalnai, kalvos ir kanjonai, jūra, žydras dangus, kvapni įvairiaspalvė augmenija. Tad jeigu išvargins civilizacija, verta išsinuomoti motorolerį ar automobilį ir po valandos kelio nuo sausakimšų paplūdimių ir pakrantės miestų atsidurti vienišose miškingose kalvose, tarp smailų kalnų perėjų, atsigaivinti krioklių ar tyru kalnų ežerų vandeniu, o mažuose kaimeliuose paragauti vietinės virtuvės patiekalų.
Ieškantiems įkvėpimo Neatsiejama šio miesto dalis yra muziejai, kuriuos būnant ten tiesiog privalu aplankyti. Daug ankstesnių ir šiuolaikinių žymių kūrėjų Nicoje sėmėsi įkvėpimo, todėl miestas išties alsuoja menininkų dvasia. Čia rašė garsusis vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, muziką kūrė prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas, italas Gioachino Rossinis, tapė žymusis prancūzų impresionizmo atstovas Pierre’as Auguste’as Renoiras, rusų ir žydų modernistas Marcas Chagallas. Štai prancūzų dailininko Henri Matisse’o darbai buvo įkvėpti gaivių Nicos spalvų ir linijų, tad čia įkurtas jo vardo muziejus, kuriame eksponuojami menininko ankstyvosios ir vėlyvosios kūrybos darbai. Nicoje taip pat galima aplankyti modernų šiuolaikinio meno muziejų (Musee d’Art Moderne et d’Art Contemporain) ir apžiūrėti prancūzų ir amerikiečių avangardistų kūrinius. Muziejus stebina eklektiška architektūra, kurioje puikiai dera senasis paveldas ir modernūs statiniai su sales jungiančiais stiklo koridoriais. Senovinių ginklų, laivų modelių, navigacijos instrumentų kolekciją galima apžiūrėti jūrų muziejuje „Musee Naval“. Taip pat verta pasivaikščioti senaisiais bulvarais, vadinamąja Anglų promenada (Promenade de Anglais), apžiūrėti gyvybe alsuojančią centrinę miesto aikštę, kurioje stovi žymusis Saulės fontanas.
Kvapai ir skoniai Svečiuojantis Nicoje būtina „įdarbinti“ ir uoslės bei skonio receptorius ir paragauti vietinės virtuvės patiekalų, žinomų visame pasaulyje. Čionykščiai gyventojai puoselėja maisto kultūrą, vertina ilgas vakarienes su artimaisiais ar draugais. Vienas populiariausių patiekalų – pyragas su svogūnais bei ančiuvių pasta (pranc. pissaladiere), kuriame pajusite visą skonių puokštės intensyvumą. Tai išties dėmesio vertas Italijos ir Prancūzijos virtuvių derinys, susiliejęs Viduržemio jūros pakrantės miestelio virtuvėse. Pagrindinis maistas, kurį rasite Nicos gatvėse – karšti ir traškūs blynai, pagaminti iš žirnių miltų, apskrudusiais kraštais su kremo įdaru viduje. Čionykščių jie vadinami socca. Tokie blynai kepami didžiulėse plieno plokštėse ant žarijų. Šiame Viduržemio jūros pakrantės rojuje taip pat labai mėgstama žuvies sriuba, džiovinta menkė, daržovės su duonos gabaliukais ir, žinoma, garsiosios Nicos salotos. Šių pomidorų salotų su žaliaisiais pipirais, grūdų duona, keptais kiaušiniais, tunu ar ančiuviais ir alyvuogėmis tiesiog privalu paragauti. Trokštantiems aktyvių pažintinių kelionių Nicoje veiklos tikrai netrūks. Kulinariniai tyrinėjimai, klaidžiojimai po jaukias senamiesčio gatveles, maži džiugūs atradimai miesto parduotuvėse, lepinimasis paplūdimyje, šiltos jūros bangos, kinas, teatrai, gyvo garso koncertai – visa tai galima rasti šiame prancūziškame atostogų rojuje.
Ieškantiems tobulo paplūdimio Aplinkiniai Nicos paplūdimiai yra sudaryti daugiausia iš didelių akmeninių plokščių, tad prieš brendant į vandenį tinkama avalyne pasirūpinti būtina, o norint prigulti pravartu turėti storesnį gultą – rankšluosčiai čia netiks. Ieškantiems smėlio paplūdimių reikia keliauti į Antibą, Juan les Pinsą, Kapdailą ir Kanus, kurie lengvai pasiekiami tiek išsinuomotu automobiliu, tiek viešuoju transportu. Nenustygstantiems vietoje ir pritrūkusiems veiklos Nicoje (tai tikriausiai yra neįmanoma) siūloma pasivažinėti po mažus Provanso ir Žydrosios pakrantės kaimelius, pasigerėti pajūrio Alpių gamta.
