Raminta ir Saulius (vardai pakeisti) didžiąją vaikystės dalį praleido be mamos. Motina negalėjo pasirūpinti nei savimi, nei vaikais, ji pati neturėjo pastovių namų, gyveno nakvynės namuose, tad jos vaikai užaugo pas gimines arba globos namuose. Vaikai supranta, kad mama negalėjo jų užauginti, nes pati neturėjo namų – jie ją užjaučia, nors ir vaikystėje trūko mamos rūpesčio ir šilumos. Visgi ryšio su mama jie neprarado. Mama skambindavo vaikams, teiraudavosi, kaip jie gyvena.
„Džiaugiausi, kad ji dar yra, kad mes ją dar turime. Kad ir kokia ji bebūtų – ji yra mūsų mama“, – pasakojo Ramina.
Kai ji gyveno nakvynės namuose, jau suaugę vaikai kiekvieną dieną su ja susitikdavo. Tuo metu jau mama tapusi Raminta artimai bendravo su savo mama, močiutė rodydavo dėmesį anūkams.
Dirbo už maistą ir cigaretes
Viskas pasikeitė prieš 3 metus. Tada Ramintos ir Sauliaus mama susirado darbą ūkyje. Kai moteris išsikėlė dirbti ir gyventi į ūkį, jos bendravimas su vaikais labai pasikeitė. Pokalbiai telefonu vis trumpėjo, pasimatymai – retėjo. Motina vis užsimindavo, kad nieko daugiau nemato – tik juodą darbą.
„Kai paskambini ir paklausi, ką veikia, tai visada atsakymas – dirbam, renkam obuolius, grėbiam lapus, pjaunam žolę, avis šeriam ir taip toliau. Kartą užsuko mama pas mus į namus, po 5 minučių skambina ūkininkė, sako, viskas, jau važiuojam iš čia“, – susitikimą prisiminė Saulius.
Vaikai įtaria, kad jų mama, jos sugyventinis ir kiti ten dirbantys žmonės yra išnaudojami, darbo sąlygos primena vergiją.
„Paklausėm, ar jai mokėdavo. Tai ji pasakė, kad dirbo tik už maistą ir cigaretes. Ir tai sriubą išvirdavo tik tokią, kaip mes vadinam „bomžų paketą“. Ir nukainotų mėsų nupirkdavo. Fermoje padarytas mažas kambariukas, o už sienos – gyvuliai. Sakė, ten buvo labai šalta“, – pasakojo Saulius.
Gedinti dukra sakė, kad jie per vėlai sužinojo apie darbo sąlygas. Apie tai, ką mamai teko patirti, jiedu sužinojo tik tada, kai sušlubavo mamos sveikata. Pavasarį motiną suparalyžiavo, bet ji atsisakė gultis į ligoninę. Medikai jai padarė tyrimus, išrašė vaistų ir paleido namo. Nors ir negaluojanti, ūkyje moteris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik toliau dirbti.
Turi vieną prašymą
Vaikai darbdavio elgesį vadina nežmonišku, jie įsitikinę, kad dar kartą stipriai pablogėjus moters sveikatai, darbdavys privalėjo bent nuvežti į ligoninę. Motina į ligoninę pateko per vėlai.
„Skambinėjau, prašiau, verkiau, kad važiuotų į ligoninę. Man ji yra brangi, kad ir kokia ji būtų, bet ji mus paleido į šį pasaulį, suteikė gyvybę, – sakė Saulius. – Kai ją pamačiau poliklinikoje, tai neatpažinau. Kaip zombis sėdi.“
„Neatpažinau savo mamos. Kokia ji buvo anksčiau, tai iš jos nieko nebeliko“, – sakė dukra.
Ligoninėje mama išgirdo diagnozę – po visą kūną išplitęs krūties vėžys. Medikai prognozavo, kad jai liko gyventi vos savaitė.
Vaikai prisimena, kad kai mamos darbdavė atvežė sergančią moterį į ligoninę, ji ją nuvedė prie registratūros, į rankas įdėjo 20 eurų ir išvažiavo.
„Kai jau atsigulė į ligoninę, per savaitę laiko ūkininkė net vandens buteliuko neatvežė“, – teigė Saulius ir patikino, kad tai tik įrodo, jog ir ūkyje moterimi visiškai nesirūpino.
Šiandien vaikai turi tik vieną prašymą.
Kokį, sužinokite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Laidą „TV Pagalba“ žiūrėkite kiekvieną darbo dieną 16:30 per TV3 televiziją.
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „TV Pagalba“.
