Batų dizaineris Žanas Maslauskas Lietuvoje ilgą laiką išsiskyrė savo kurtais batais. Vyras nevengdavo ryškių spalvų ir siekdavo lietuviams pateikti kažką išskirtinio. Tėčio pėdomis seka ir sūnus Benas, kuris visai neseniai kartu su savo sužadėtine Gintare pristatė pavasario/vasaros batų kolekciją, pavadinimu „Šešėliai“. Šešėliai, nes būtent iš jų Benas ragina išsivaduoti lietuvius ir drąsiai sako, kad kurti jis gali ne ką prasčiau už savo tėtį.
Benai, jūs batų kūrimo verslą perėmėte iš savo amžinąjį atilsį tėčio. Prieš kiek laiko įsisukote į batų verslą?
Šiame versle dabar skaičiuoju ketvirtus metus, dar prieš tai buvau pradėjęs mokytis iš tėčio šio amato. Dabar versle dirbame kartu su sužadėtine Gintare, šiek tiek padeda ir mano mama, kadangi ji daug metų dirbo šalia tėčio ir turi sukaupusi nemažai patirties, žinių. Galima sakyti, dabar tai mažas šeimos verslas. (šypteli)
Naujausias jūsų kūrinys – pavasario/vasaros batų kolekcija „Šešėliai“. Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
Tam yra daugybė priežasčių, šį kartą kažkaip viskas labai gražiai susilipdė į šį žodį. Pirmiausia, mūsų batų kolekcijos fotosesijoje dominavo pavasariškų, vasariškų gėlių ir augalų šešėliai, krentantys ant batų. Antra, savo šia kolekcija norėjome paskatinti kitus nebijoti išlįsti iš savo šešėlių, nes lietuviai to vis dar bijo, bijo ryškesnių spalvų. Išlindus iš šešėlių, būna įdomiau gyventi.
Ir trečia, mums kaip jauniems žmonėms ir kūrėjams yra sudėtinga išlįsti, kad ir iš mano tėčio šešėlio. Iš pradžių, kai perėmėme verslą, į mus nelabai kas rimtai ir žiūrėjo, vis galvojo, kad vaikai naudojasi tėčio padėtimi, viskuo, kas jau yra padaryta. Tikrai ne, mes norime parodyti, kad galime kurti taip pat gerai ir gal net geriau.
Kiek laiko užtrukote, kurdami šią kolekciją?
Visų mūsų batų kolekcijų kūrimas užtrunka apie pusę metų, kadangi jas pristatome kas pusmetį. Išleidus vieną kolekciją, iš karto pradedame kurti naująją. Šioje kolekcijoje yra devyniolika skirtingų batų modelių, nors nupieštų jų buvo gal apie šimtą. Visada daug piešiame, eksperimentuojame ir atrenkame geriausius modelius, dažniausiai apsiribojame iki dvidešimties.
Ši jūsų batų kolekcija išsiskiria ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir savo tvarumu?
Kadangi juodos spalvos tikrai yra pabodę, norisi lietuviams padėti pagaliau iš jų išlįsti, kolekcijoje yra gal tik dvi poros batų, kurios yra tamsesnės, visos kitos – ryškios arba šviesios.
Tvari mada mums yra labai svarbi, tikriausiai vienas svarbiausių dalykų. Mes akcentuojame, kad greitoji mada tikrai nėra gerai, ypač tada, kai žmonės gaudo populiarų trend‘ą: pigūs drabužiai, pigūs batai. Nusiperku tai, kas populiaru, po mėnesio išmetu ir vėl perku naujus.
Mes galvojame, kad žmonės gali gyventi geriau ir tai yra svarbu ne tik dėl gamtos išsaugojimo, bet pirkdami tokį greitą produktą, žmonės palaiko įmones, kurios nežiūri nei darbuotojų saugumo, nei gamtos išsaugojimo. Mes to nepalaikome ir labai garsiai apie tai kalbame.
Šiuo metu Lietuva gyvena karantino nuotaikomis. Ar sunkumus pajautė ir jūsų verslas?
Į šią situaciją bandome žvelgti pozityviai ir ieškoti naujų galimybių, kur būtų galima per tą laikotarpį patobulėti ir ką pakeisti. Žinoma, yra labai sunku, nes daugiau nei pusę pajamų sudaro fizinės parduotuvės, o nuomą, nors ir nepilną kainą, vis tiek tenka mokėti.
Tačiau dirbame pilnu tempu tiek, kiek leidžia galimybės. Po truputį kuriame ir naują kolekciją, tikrai nesėdime užsidarę ir nelaukiame pabaigos. Žiūrime į šią situaciją pozityviai, kad ir kaip sunku bebūtų.
Kol kas kalbų apie darbų mažinimą tikrai nėra, kaip tik norime daug investuoti ateityje. Tikimės, kad projektus, kurie aktyviai turėjo vykti prieš karantiną, pavyks atnaujinti iš karto po jo nutraukimo.
Visų batų kūrimo paslapčių išmokote iš savo tėčio. Ar pamenate, kiek buvo jums metų, kai į rankas paėmėte pirmuosius įrankius?
Tikriausiai dvidešimt metų man ir buvo, kai pradėjau rimčiau domėtis batais. Visą laiką sakiau, kad tikrai neisiu į batų verslą, neįdomus jis man. Bet pradėjau mokytis universitete ir supratau, kad vis dėlto šis verslas ne tik įdomus, bet ir turintis daug potencialo. Taip pradėjau po truputį mokytis ir domėtis.
Galbūt prisimenate, ką jūsų tėtis labiausiai stengdavosi akcentuoti?
Akcentavo jis daugybę dalykų, jis buvo toks žmogus, kuris labai mėgdavo mokyti ir niekada negrūsdavo informacijos per prievartą. Labiausiai jis pabrėždavo, kad nesvarbu, ką gamintum – eksperimentinį modelį ar galutinį – jis turi būti pagamintas tobulai.
Nei vienas batas negali iškeliauti iš dirbtuvių netobulas, tai ir yra iki šiol mūsų visos įmonės esmė. Kiekviena smulkmena, kiekvienas milimetras yra iščiupinėtas rankomis, svarbiausia mums yra tobulai atliktas darbas, kuris susideda iš smulkmenų. Jose ir yra esmė.
Tėtis turėjo aiškią nuomonę ir mėgdavo pasakyti, kaip turi būti, bet visą batų gamybą jis sugebėdavo suvesti į tą visišką nuoširdumą. Jis sakydavo: „Daryk taip, lyg tuos batus norėtum nešioti pats“. Tuo viskas ir pasakyta. (šypteli)
O pats jūs nešiojate kitų kurtus batus ar tik savo paties?
Ne, tik sportinę avalynę perku. (juokiasi) Visa kita mano avalynė yra pagaminta mūsų.
Tėčio netektis jūsų šeimą netikėtai ištiko šią vasarą. Ar pastarąjį pusmetį be jo buvo sunku?
Iš tiesų, su juo mes tam ruošiamės jau ilgą laiką. Žinoma, nesiruošėme jo mirčiai, bet žinojome, kad ateityje perimsiu šį verslą. Geras pusmetis prieš tėčio mirtį, jis mažai jau kišdavosi į įmonės veiklą. Padėdavo, pakonsultuodavo, bet jo sveikata visada buvo prasta, todėl mūsų tikslas buvo padaryti taip, kad jam nereiktų daug dirbti ir jis galėtų ramiai kurti, piešti be streso.
Mums tai pavyko padaryti, tik galbūt per vėlai. Dabar jau yra kaip yra, nieko nepadarysi, aišku, kad pirmi mėnesiai buvo sunkūs psichologiškai. Vis reikėdavo jo patarimų ir konsultacijų, o dabar jau įsivažiavome. Prisimenu jį visada, kai atsiranda kažkokia problema, ar reikia patarimo, pagalvoju, ką jis sakytų tokiu atveju.
Su tėčiu dirbome keturis metus po 12-13 valandų per dieną, manau, kad jis sugebėjo perduoti man labai daug dalykų ir išmokė mane šio amato tikrai neblogai.
Kokį tėtį prisimenate?
Žmogišką. (šypteli) Jis buvo labai geras žmogus ir kas jį pažinojo, gali pasakyti, kad tokių žmonių yra vienetai. Jis buvo išskirtinis ir gerumas jam buvo svarbiausias dalykas.
Ar pavyksta susigyventi jums, mamai su netektimi?
Manau, kad taip. Reikia gyventi toliau, žinoma, tai nėra lengvas procesas, jis užtrunka, bet tėtis mus pačius visą laiką ruošė, sakydavo, kad nereikia sėdėti ir depresuoti, o reikia eiti tolyn, nes nuo liūdesio geriau nebus. Reikia gyventi toliau ir maksimaliai naudotis tuo, kuo galime.
Taip ir darome – gyvename, dirbame ir kuriame toliau.
Sakote, reikia gyventi toliau... Tai kokie gi tie kūrybiniai siekiai?
Jų tikrai yra daug! (juokiasi). Aš pats esu maksimalistas ir perfekcionistas, mano sužadėtinė visada siekia tobulumo. Turime tiek daug tikslų ir planų, svarbiausia, kad užtektų laiko.
Norime su mūsų prekės ženklu stipriai ir užtikrintai žengti į užsienio rinką, tam ruošiamės jau pusę metų, tik karantinas viską sustabdė, bet gal taip ir geriau – viską apgalvosime dar kartą. Norime parodyti, kad Lietuvoje gali gyvuoti stiprus prekinis mados ženklas ir tai ne būtinai turi būti drabužiai, bet ir batai.
Pabaigai pakalbėkime šventiškesne nuotaika, artėja šv. Velykos, pirmosios be tėčio. Kaip jas sutiksite?
Dabar pirmųjų kartų be tėčio yra daug, jau ir šv. Kalėdos buvo be jo kitokios. Bet šventės yra šventės, nors šį kartą dėl karantino šeimos ir nelabai pamatysime, būsime namuose keturiese, griežtai laikomės karantino ir nevažiuojame lankyti giminaičių.
Šv. Velykos yra graži šventė, proga tris dienas pabūti kartu ir pasidžiaugti pavasariu, šeima. Nors žinoma, tikriausiai vėl visi sėsime prie stalo ir kalbėsime apie verslą ir batus. Nors ir be tėčio, bet vis tiek taip pat. (šypteli)
