Visi esame savo likimo kalviai, tik ne kiekvienas mokame jį kalti. Taip tvirtina parapsichologė, Lietuvos ezoterikų konfederacijos prezidentė Elona Eleonora Petkelienė. Nors jos delnų linijos byloja apie trumpą gyvenimą, moteris rankų nenuleidžia. Savo žinias pritaiko padėdama ne tik sau, bet ir kitiems.
Vyro netektis atvėrė akis
Lektorė, grafologė, fenotipologė, chirologė 48 metų E. Petkelienė sako, kad ezoterika, arba dar kitaip vadinamos slaptos žinios, į jos gyvenimą atėjo po vyro mirties, kai į skaudžius klausimus reikėjo surasti atsakymus. Kai iš gyvenimo dėl onkologinės ligos išėjo mylimas vyras, Eleonora kėlė sau klausimus, kas yra žmogus, mirtis, kodėl anapilin iškeliauja jaunas žmogus, kas tai inspiruoja, ar tai liga, ar tai likimas, ar taip Dievas nusprendė, o gal tai bausmė?
Dar ankstyvoje jaunystėje, būdama pragmatiška asmenybė, moteris ėmė domėtis astrologija. Tačiau įsitraukti į ezoterikos mokslus paskatino vyro mirtis.
„Jis visą gyvenimą buvo stiprus, sportavo, tačiau per pusmetį virto šešėliu ir užgeso visam laikui. Už ką jam taip ir kodėl man taip – kilo tada klausimai. Kai gavau atsakymus, atėjo ramybė. Kol neturėjau atsakymų, kaltinau aplinką, medikų atlaidumą. Tačiau supratau, kad nieko kaltinti negalima, niekas nevyksta atsitiktinai, viskas labai dėsninga. Kiekvienas žmogus jau gimdamas atsineša savo likimą“, – tvirtina pašnekovė.
E. Petkelienė ištekėjo 22 metų, našle tapo 25-erių. Jos vyras Kęstutis buvo juvelyras, tačiau netikėtai susirgo vėžiu. Pastebėjusi pirmuosius vyro odos pokyčius Eleonora ne kartą prašė pasirodyti gydytojams. Manydama, kad tai kosmetinės problemos, mylimąjį ji už rankos nuvedė pas specialistus.
„Aš metus jį tempiau už rankos, sakiau, važiuojam, reikia pasirodyti gydytojams, kažkas negerai. Jis tada dirbo juvelyru, buvo labai kūrybingas ir visuomet sakydavo: pažiūrėk, kiek užsakymų, aš neturiu laiko. Aš užsispyriau ir vis tiek nutempiau jį pas kosmetologę. Apžiūrėjusi vyrą, ji paėmė man už rankos ir sako: „Prižadėkite, kad šiandien, tuojau pat nuvažiuosite į Santariškių klinikas, į onkologinį.“ Aš išsigandau, o vyras vis kartojo, kad nereikia čia išsigalvoti, kad jam reikia dirbti. Kai paaiškinau, kad čia ne juokai, mes ten nuvažiavome. Tą pačią dieną jį paguldė, kitą dieną operavo. Viskas atrodė beviltiška“, – prisimena parapsichologė.
Ligomis nebaudžia
E. Petkelienė suvokdama tikrąją situaciją neapsiribojo vien gydymu Lietuvoje. Padėjusi daug pastangų Kęstutį išvežė gydytis į Vokietiją.
„Daugiau nei prieš dvidešimt metų išvežti vyrą į Hanoverį gydytis buvo tolygu žygdarbiui. Mačiau, kaip vokiečiai medikai kovojo dėl kiekvieno žmogaus gyvybės. O kiekviena gyvenimo diena buvo didžiausias džiaugsmas. Gydytojas sekmadienį, ne darbo metu, dviračiu atvažiuodavo į ligoninę pas mano vyrą. Spaudė jo bejėgišką ranką ir klausė, kaip išsimiegojo. Kęstutis nesijautė nurašytas. Taip jis gaudavo geros nuotaikos užtaisą visai dienai. Medikai darė viską, ką galėjo, bet žmogui buvo duota gyventi tik tiek“, – apgailestavo E. Petkelienė.
Po vyro mirties pradėjusi intensyviai mokytis ezoterikos parapsichologė sako, kad mes patys galime daug ką pakeisti. Anot jos, reikia suprasti, kad mes visi ne vieną dieną gimėme ir tikrai ne tą pačią dieną mirsime. O jei žmogus iš anksto žino, kad gyventi duota truputį mažiau, jis visų pirma privalo koreguoti gyvenimo būdą, mitybos įpročius, propaguoti įvairius sveikatinimo būdus.
„Nors nesu medikė, dabar onkologinės ligos liga nevadinu. Tai reiškinys, ne bausmė už kažką. Labai atsakingai noriu pasakyti, kad Aukščiausiasis ar likimas žmogaus ligomis nebaudžia. Liga tik kažko moko. O savimi rūpintis reikia pradėti ne tuomet, kai tau diagnozuota trečia ar ketvirta vėžio stadija, bet iš anksto, kai pasirodo nors menkiausias sveikatos pakitimas“, – patarimus dalijo Eleonora.
Likimą galima pakeisti
Chirologės teigimu, kiekvienas iš mūsų gimdamas atsineša savo likimą. Likimo kodas, arba vadinamoji programa, pirmiausia yra mūsų gimimo data. Net ir skaičiai asmens kortelėse nėra atsitiktiniai. Daug pasako vardas, pavardė, įvairūs mūsų kūno ženklai. O svarbiausi ženklai – mūsų rankose.
„Chirologija – vienas iš instrumentų, kuriuo gali pažinti žmogų, jo sąsajas su kosmosu, su gamta, pažinti vidų ir jo sielą, kaip mažą kosmoso modelį, o iš tikrųjų mes tokie ir esame. Man svarbu buvo išsiaiškinti, kodėl vieni žmonės turi stiprų imunitetą, kiti ne, ar tai yra tik genetika. Jei tai genetika, kodėl vienas visą gyvenimą nešioja latentinį rizikos geną ir sveikai besimaitindamas, negerdamas, nerūkydamas vis tiek suserga. O kitas, nors ir turi žalingų įpročių, yra sveikas ir ilgaamžis. Tam, kad išanalizuočiau patį mechanizmą, reikėjo nemažai mokytis“, – „Sekundei“ pasakojo E. Petkelienė.
Anot jos, delnai apie žmogų gali pasakyti viską – ne tik atskleisti ligų istoriją, asmenybės destrukcijas, gabumus, polinkius, talentus, bet ir trūkumus, prie kurių reikėtų padirbėti.
Delnai kalba ir apie įtampą, partnerius, gyvenamosios vietos pokyčius, vaikus, išbadynmus, kryptis, kuriomis reikėtų judėti. Rankos išduoda, kokią specialybę rinktis, kad žmogus geriausiai galėtų atsiskleisti, pasireikšti, taip pat apie tarpusavio santykius ir netgi jų istoriją.
Parapsichologės teigimu, įrašai delnuose priklauso nuo žmogaus. Jeigu jis jausmingas – jų daugiau.
„Dešiniarankių kairė ranka vadinama pasyviąja, tačiau ji nė kiek ne menkesnė. Joje įrašyta mūsų gimties programa. Dešinė ranka rodo, kaip viskas vyksta.
Kartais būna, kad atsineštos linijos žmonių kairėje rankoje rodo puikią programą, bet dėl individo charakterio, pasyvumo, tingumo, plaukimo pasroviui dešiniosios rankos linijos tiesiog nesivysto. O kartais būna atvirkščiai, žmogus atsineša ganėtinai suveltą likimą, tačiau savo pastangomis, valia ir darbu jį pakeičia. Mes esame savo likimo kalviai. Žmogus pats sprendžia, kaip keisti linijos ženklus, jos gali įgauti kitą kryptį ar atsiranda papildomų“, – tvirtino E. Petkelienė.
Mokėsi atsiriboti
Tikriausiai visiems ir visada gera kalbėti apie malonius dalykus. Kai žmogus gyvena gerai, be jokių rūpesčių ir didesnių problemų, jis nesikreipia nei į kunigą, nei į psichologą, nei į parapsichologą ar chirologą. Tačiau problemos ir neleidžiantys ramiai miegoti klausimai verčia ieškoti atsakymų ir patarimų. Todėl ant chirologės pečių gula ne viena sunkiai išgyventa istorija. „Sunkiomis akimirkomis kalbėtis su kitais žmonėmis ir ieškoti pagalbos būtina“, – pabrėžia Eleonora.
Kai moteris pradėjo domėtis ezoterika, konkrečiai chirologija, jai teko ne tik į savo rankas paimti žmonių likimus, tinkamai jiems pranešti apie gresiančius pavojus, bet ir išmokti nuo jų atsiriboti.
„Turime žinoti svarbų dalyką: medikai duoda Hipokrato priesaiką, o mes žmogui duodame tam tikrą filtrą – viską darome, kad nepakenktume. Pranešdama bet kokią žinią, savo žodžiais aš galiu atimti paskutinę viltį arba tiesiog į rankas įduoti virvę. Kad taip nenutiktų, privalau rasti atitinkamus žodžius, juos pateikti nekaldama baisių fatališkų dalykų kaip nuosprendžio. Atvirkščiai – aš paaiškinu, ką žmogus galėtų daryti kitaip, kaip reikėtų elgtis, tiesiogiai nepabrėždama numatomo įvykio.
Mes tikrai galime išvengti daugelio dalykų, daryti kitokius sprendimus. Jeigu delnuose matyti santykių įtampa, žmonės turi vengti bendrauti vienas su kitu. Yra daugybė būdų apsisaugoti, saugiklius reikia susidėti pačiam“, – teigia Eleonora.
Parapsichologė sako, kad analizuodama delnų linijas apie matomą nelaimę ji stengiasi pranešti labai atsargiai, švelniai įspėdama. Tačiau yra žmonių, kuriems tai reikia paaiškinti kiek griežčiau.
„Apie galimą mirtį visiškai nieko nesakyti negaliu. Privalau įspėti žmogų jo neišgąsdindama. Tai labai didelis ir sunkus darbas. Aš žinau, kad mano žodis jau yra programa, todėl privalau būti atsargi. Viskas priklauso ir nuo šalia manęs sėdinčio žmogaus. Pagal tam tikrus veidotyros principus aš įvertinu, koks tai žmogus, kokios jo emocinės reakcijos.
Jeigu žmogus šaltas kaip belgas, jam reikia sakyti aiškiau ir konkrečiau. Dažniausiai griežtai reikia pasakyti vyrams, nes jie mėgsta konkretumą. Jei žodžiai įvynioti į apvalkalą, dažniausiai jie jų negirdi“, – kalbėjo chirologė.
Nors E. Petkelienė matydama žmonių likimus neša didžiulę atsakomybę ir naštą, ji jau išmoko nesusitapatinti su žmogaus istorija, jo problemomis ar tragedijomis. Anksčiau moteris net ir į namus grįždavo su slegiančiomis mintimis.
„Pirmaisiais mokslų metais net namuose rutuliodavau žmonių situacijas, negalėdavau apie nieką kitą galvoti, jų beprotiškai gailėdavau. Pati savo gyvenimo nebeturėjau. Tačiau laikui bėgant supratau, kad ir kaip būtų, žmogus sprendimą priima pats, jo gyvenimo negaliu nugyventi aš. Tai tik jo pasirinkimas būti laimingam ar ne. Mano funkcija, misija ir pašaukimas padėti žmogui spręsti problemas, atitraukti jį nuo kančių, nes mes esame sukurti ne kančioms, ne ligoms, ne nelaimėms ir ne fatališkiems praradimams“, – dėstė parapsichologė.
Kenčia nuo priklausomybių
Chirologė pastebi, kad savo gyvenimu rūpinasi ne tik moterys. Vyrams taip pat rūpi santykiai su artimaisiais, karjera, finansiniai klausimai. Tačiau didžioji jų dalis į parapsichologę kreipiasi turėdami labai didelių priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, kompiuterio, azartinių žaidimų, net ir nuo kito asmens.
„Tai labiau būdinga vyrams, nes moterys linkusios priklausomybes slėpti. Priklausomybė viena iš skaudžiausių temų, didžiulių bėdų, kurias galėčiau prilyginti epidemijai. Visos priklausomybės dažniausiai būna slepiamos. O jas nustatyti pats sunkiausias darbas. Kitas darbas – išsiaiškinti, kodėl jos atsirado“, – aiškino moteris.
Per chirologijos dvylikos metų patirtį E. Petkelienė sutiko ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti, kodėl žmogaus ranka turi šešis pirštus. Būta tokių, kurie įsivaizdavo, jog yra persekiojami ateivių, pasitaikė ir agresyvių asmenų.
„Kartais tiesiog reikia profesionalumo, kad būtų galima atpažinti ir tam tikras ligas. Paaiškėjo, kad žmogus, kuris kreipėsi dėl ateivių, serga psichikos liga ir jam reikalinga psichiatro pagalba. Ilgą laiką vartojęs antidepresantus ir staiga juos nutraukęs žmogus tapo agresyvus, sukėlė stresinę situaciją, prireikė net ir mano kolegų pagalbos“, – prisiminė E. Petkelienė.
Galėjo neišgyventi
Kitų likimais besirūpinanti moteris sako retkarčiais pažvelgianti ir į savo rankas.
„Į savo delnus žiūriu gal ne taip dažnai, kaip reikėtų, tačiau kartais juos analizuoju. Tai asmeniška, bet nebijau kalbėti. Mano kairės rankos gyvenimo linija ganėtinai trumpa. Jau patyriau tris atvejus, po kurių likau gyva, manęs jau galėjo nebebūti. Žinodama, kokia mano linija, sąmoningai užsispyriau ją pratęsti. Esu per daug reikalinga kitiems žmonėms, kad galėčiau viską nutraukti. Dešinės rankos gyvenimo linija ilgėja“, – pasakojo Eleonora.
Dar vaikystėje, būdama vos trejų metukų, Elena tik per plauką liko gyva. Tuomet ant mergaitės užkrito tėčio pagamintos durys su visa stakta. Nuo tragedijos ją išgelbėjo šalia stovėjusios trys plytos, ant kurių užkritusios durys neleido prispausti ant žemės gulinčios mergaitės.
Sulaukusi septynerių, kaip ir visi vaikai, Eleonora mėgo rogutėmis važinėtis nuo kalno. Kartą taip žaisdama ji atsitrenkė į tvorą. Tuomet patyrė sunkią galvos traumą.
Trečias atvejis, padėjęs suvokti tikrąją padėtį, gimdymo metu sustojusi širdis. Po cezario pjūvio medikams teko spręsti, kieno gyvybę gelbėti: jaunos mamos, kūdikio ar abiejų. Laimė, su gyvenimu neteko atsisveikinti nė vienam.
„Aš radau visus atsakymus. Jei padėjau sau, galiu padėti ir kitiems. Būtų didžiausias nusikaltimas nepasidalijus su žmonėmis anapilin išsinešti savo sukauptas žinias“, – sakė E. Petkelienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
