Jį pažinojusieji atsiliepia pačiais gražiausiais ir šilčiausiais žodžiais – visada linksmas, guvus, vikrus, bendruomeniškas, bet kuklus.
„Nors kartu dirbome tik apie dvejus metus, bet prisimenu jį tik pačiais geriausiais žodžiais – nuoširdus, tvarkingas, labai stebino, kad iki pat mirties buvo energingas nepaisant savo amžiaus. Devyniasdešimties metų, o jis vis dviračiu važinėjo! – Anapilin iškeliavusiu A. Šniurevičiumi žavėjosi parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas. – Įspūdinga, kad šitiek metų žmogus išdirbo bažnyčioje.“
Tikybos mokytoja Genė Sereikienė išėjusiam zakristijonui taip pat negailėjo šiltų žodžių.
„Nuoširdžiai gaila, kad taip nutiko. Dar praėjusių metų gegužės mėnesį jo devyniasdešimtmetį atšventėm… Paklausinėjus kiekvieno žmogaus apie jį, jau tikrai turėtų, ką pasakyti.
Juk tiek metų bažnyčioje išdirbta. Jis kažkada dar juokėsi, kad jau visas Mišias mintinai moka“, – prisiminimais pasidalijo G. Sereikienė, kuri savo „Facebook“ paskyroje taip pat pasidalijo jautriu įrašu:
„<…> Visada geros nuotaikos, guvus, bendruomeniškas žmogus nestokojo humoro, patarimų ir šypsenos. Daugelis norėjo su juo pabendrauti. Susitikdavome prabėgomis.
Padėkojo už parodą „Žmonės ir gėlės“ M. Daukšos bibliotekos languose, kur buvo eksponuojama ir jo nuotrauka. Važiavo su dviračiu pasižiūrėti parodos.
Kėdainių miesto senbuvis turėjo ką papasakoti ne vien apie Šv. Jurgio bažnyčią, bet ir apie Kėdainius. Vis ruošiausi užrašyti tuos jo pasakojimus, pakalbinti šį įdomų žmogų, kuris yra ne vien šios parapijos, bet ir Kėdainių miesto istorijos dalis. Pasirodo, atidėlioti tokių dalykų neverta.
Albinas nebeateis…“
Anot literatų klubo „Varsna“ pirmininkės, visų mylėtas zakristijonas taip ir neatsigavo po traumų, kurias patyrė genėdamas medžius, o paskui – ir nukritęs nuo taip mėgto dviračio.
Kur bus pašarvotas ir kada laidojamas A. Šniurevičius, kol kas nėra aišku.
Autorius: Rasa Jakubauskienė
