Kai gyvenimas komplikuotas ir nepastovus, kartais nori nenori ima pavydas: na kodėl, kodėl muilo operų herojėms viskas išsisprendžia taip paprastai? Jų gyvenime viskas kitaip. O nėštumas ir gimdymas, atrodo, apskritai veikiami kažkokių ypatingų dėsnių. Jei tu būtum pagrindinė muilo operos herojė, kūdikio laukimas ir gimimas atrodytų maždaug taip:
... nėštumas BŪTINAI būtų neplanuotas ir netikėtas;
... pirmasis ir pagrindinis nėštumo požymis būtų nualpimas; ... testai nėštumui nustatyti neegzistuotų – „diagnozę“ paskelbtų tik gydytojas, ir būtinai tokiomis aplinkybėmis, kad šią žinią išgirstų žmogus, su kuriuo ja pasidalinti norėtum mažiausiai;
... save gerbiančiai nėščiajai bent kartą per tuos 9 mėnesius būtų privaloma nusiristi nuo laiptų – tai tarsi sportas, vietoje jogos ar plaukimo;
... 1 kartą per visus laukimo mėnesius tavo ir kūdikio gyvybei grėstų mirtinas pavojus (dėl nėštumo komplikacijų ar nelaimingo atsitikimo), bet viskas baigtųsi stebėtinai gerai; ... tavo nėštumas būtinai sugriautų bent 2-3 žmonių gyvenimo planus;
... kas nors iš tavo aplinkos būtų pasiryžęs padaryti viską, kad tik tu neišsaugotum nėštumo;
... nesvarbu, su kiek mylimųjų lova dalinaisi. Tu pati iš karto garantuotai žinotum, kas tėvelis;
... gimdymas, o tiksliau – pirmieji sąrėmiai, trenktų kaip perkūnas iš giedro dangaus. Jokių parengiamųjų sąrėmių, jokių abejonių, ar tai – jau tikrai gimdymas. JAU, ir taškas!
... skausmas po epiziotomijos, hemorojus ir juo labiau antsvoris po gimdymo neegzistuotų net medicinos vadovėliuose; .
.. kad ir kokioje prestižinėje klinikoje begimdytum, kas nors būtinai pasistengtų nukniaukti tavo kūdikį tiesiai iš naujagimių skyriaus.
