Jau kone dešimtmetį Renata (50) rašo apie maistą, tiesa, tik formos bėgant laikui keitėsi. Vis dėlto, kaip ji pati pasakoja, viskas prasidėjo nuo noro turėti receptus sau, nes ne tik naudojo kieno nors jau sugalvotus, bet juos kūrė ir pati. Taip ir gimė jau aštuntus metus skaičiuojantis maisto tinklaraštis.
Aistra gaminti eina iš kartos į kartą
Aistrą gaminti moteris perėmė iš kitų šeimos moterų – jau nuo vaikystės R. Šniolienė matė, kaip gamina močiutė ir mama, o ir pačiai buvo leista prisidėti ir eksperimentuoti, o nepavykus bandymams niekad negavo barti – priešingai, būdavo skatinama bandyti dar kartą.
„Paskui atsirado noras ką nors įmantresnio pasigaminti, tik tais laikais nebuvo tokios produktų gausos, kaip dabar. Dabar manau, kad pagrindinis impulsas atsirado tada, kai dirbau kruiziniuose laivuose, tai buvo amerikiečių kompanijos laivai ir mačiau, kaip maitinasi amerikiečiai – man jų maistas buvo prėskas, neskanus, man nepatiko jų prastas racionas“, – prisimena pašnekovė.
Baigusi darbus kruiziniuose laivuose, Renata pati ėmėsi ieškoti įdomesnių receptų ar dar neatrastų prieskonių, keliaudama dar ir dabar visuomet stengiasi paragauti kuo įvairesnių skonių, tačiau visada receptus derina prie savo skonio:
„Aš pati esu ne gurmaniško, bet įdomaus skonio mėgėja. Mano viena iš idėjų yra jungti keturis arba penkis skonius į vieną patiekalą, būtinai turi būti ir saldumo, ir sūrumo, aštrumo, kartumo, kurį retas vartoja maiste. Viską sujungus gaunasi ypatingi deriniai.“
Pačiai maisto tinklaraščio kūrėjai labai svarbus lėtas gyvenimo būdas, o viena neatskiriamų jo dalių – namuose gamintas maistas, o ne parduotuvėje įsigyti pusfabrikačiai. Daugelis receptų ir yra sukurti tokiu principu, jog valgyti naminį maistą gali visi, netgi skubantys ir neturintys daug laiko.
Ieško būdų, kaip nešvaistyti maisto
R. Šniolienei itin svarbi ir maisto nešvaistymo tema – jos namuose mažai kas spėja sugesti ar yra išmetama, o jei ir nespėjamas suvalgyti, iškeliauja į komposto dėžę, kai kurie patiekalai retkarčiais tampa skanėstu šuniui, o lauke karaliaujančios vištos yra tikri daržovių atliekų naikintuvai.
Vienas iš būdų neišmesti daržovių ar vaisių, pamėgtas pačios maisto tinklaraštininkės, yra rauginimas, dar vadinamas fermentacija, o Renata taip pat patikina, kad rauginti galima viską – netgi bulves! „Rauginu net ir bulves prieš kepant, kadangi tada jos neprigeria riebalų kepant“, – paaiškino ji.
„Suvytusias daržoves tiesiog sudėti į sūrymą, 3-4 dienas palaikyti ir turėti jau fermentuotą, netgi sveikesnį produktą. Tik tiek, visada pabrėžiu, kad ne sugedusias, o pradedančias vysti daržoves ir vaisius rauginti“, – paaiškino R. Šniolienė.
Ko tik ji pati nėra išbandžiusi – greičiausiai, sūryme yra laikiusi visus įmanomus vaisius ir daržoves. Kai kurie tapo tikrais favoritais, pavyzdžiui, ištisus metus Renatos namuose yra raugintų agurkų ir kopūstų. Tiesa, pastaruosius moteris raugia ne dideliais kiekiais, o kas mėnesį vis po naują partiją:
„Jeigu neturite rūsio, gaminti didelio kiekio vasarą tikrai nerekomenduoju, nes nebus kur laikyti. Pavyzdžiui, kopūstus aš gaminu ne bačkomis, nors turiu rūsį, kad jie ilgiau išliktų traškūs, neperrūgę, gaminu kartą per mėnesį. Tada jie neperrūgę, baltos spalvos ir ilgai išliekantys švieži.“
Rauginti galima viską
Ji ragina pamėginti rauginti ir morkas – tai yra puikus užkandis, o skonis primena raugintus kopūstus. Vienas įdomesnių raugintų produktų pačiai Renatai yra rauginti svogūnai. Jų fermentacijai moteris deda nuluptus nepjaustytus svogūnus, užpila sūrymu, kurį gamina iš 1 litro vandens ir 30 gramų rupios druskos bei deda prieskonių, kuriuos galima naudoti ir šviežius, ir džiovintus.
„Svogūnų galvos įrūgę yra labai savito skonio, bet labai tinka prie grilio patiekalų, ypatingai keptos žuvies. Kartais juos tiesiog pašildau porą minučių iki žuvies kepimo pabaigos ir valgome kaip garnyrą. Tikrai įdomus ir traškantis skonis“, – kalbėjo pašnekovė.
Virtuvėje pamėgtas ir sausas rauginimas, kurį pati R. Šniolienė dažnai naudoja atėjus šaltajam sezonui. Tai puikus būdas suteikti skonio parduotuvėje pirktoms daržovėms:
„Aš jį labai praktikuoju žiemą, kai norisi pomidorų, bet tas pirktinis plastikinis skonis tikrai nedžiugina. Parsinešus tokių pomidorų, darau, kaip vadinu, „reanimaciją“ – juos truputėlį prapjaunu, prikemšu česnako, beriu druskos. Dažniausiai darau puode, nors rekomenduoja gaminti plastikiniuose maišeliuose, bet aš jų iš principo nemėgstu, tai atradau būdą gaminti sandariam puode. Dedu prieskonius – vasarą susirenku juodųjų serbentų ir vyšnių lapus ir juos užšaldau šaldiklyje. Tokių prieskonių niekur nenusipirksi, jei norėsite išbandyti, teks palaukti vasaros, bet tai yra idealus dalykas, nes juo galima reanimuoti tuos pirktinius plastikinius pomidorus arba agurkus, cukinijas, kopūstus netgi gaminu, gaunasi taip vadinamo trijų dienų parauginimo, kai norisi greito, šviežio skonio, galima sausai rauginti, tam nereikia rūsio ir paprastam žmogui tai tikrai pavyks.“
Tiesa, tie, kurie bando ir eksperimentuoja, niekada neišvengia fiasko – taip yra nutikę ir „Kūmutės virtuvės“ kūrėjai. Pavyzdžiui, vienais metais puikiai pavykę rauginti moliūgai keletą metų iš eilės greitai ištiždavo, todėl neprigijo. Taip pat ir su raugintais obuoliais.
„Nors tikrai atsimenu, kaip vaikystėje valgydavome tuos obuolius iš bačkų, kurias laikydavo lauke netgi minusinėje temperatūroje. Vaikystėje jie atrodė labai skanūs, bet dabar, matyt, tai teliko nostalgiškas vaikystės prisiminimas“, – šypsosi Renata.
Gazuotą gėrimą galima pasigaminti namuose
Dar vienas puikus būdas išsaugoti pradėjusius gesti ar vysti vaisius yra giros gaminimas – ne tik išsaugosite juos nuo išmetimo, bet ir turėsite gardaus naminio gazuoto gėrimo. Renatos namuose jos yra visuomet, o jų skoniai tiesiog stulbinantys, pavyzdžiui, girą moteris gamina ne kaip įprasta iš duonos, sako, jog tokia jau pabodusi, o iš pušų spyglių, burokėlių ar kmynų.
„Daugiausiai giras gaminu iš kmynų, turbūt mūsų pati mėgstamiausia, bet joms naudoji ne cukrų, o medų, kadangi jame yra natūralių mielių, nereikia naudoti jokių pridėtinių mielių, viskas rūgsta savaime – tiesiog viskas supilama į stiklainį, pastatoma šiltoje vietoje ir po 3-4 dienų, nelygu šilumai namuose, įrūgsta gira, kurią galima vartoti. Tik jau įrūgusią būtinai reikėtų laikyti šaldytuve, šaltoje vietoje, kad sustabdyti rūgimą“, – pataria moteris ir priduria, kad naminė gira ypač patinka vaikams ir atstoja visus pirktinius limonadus.
Apsilankius „Kūmutės virtuvės“ puslapyje akys raibsta nuo receptų gausos – čia ir mėsos patiekalai, ir konditeriniai skanėstai, idėjos šventiniam stalui. O tarp begalės gardžių receptų puikuojasi ir patys paprasčiausi, pavyzdžiui, vaikystėje visų valgyta juoda duona su sviestu ir česnaku.
„Manau, kad mano tokia misija – priminti žmonėms paprastus, elementarius dalykus, kuriuos tikrai per skubą dažniausiai pamirštame. Žinoma, paprasčiau užbėgti į vaistinę, nusipirkti vaistų ir jų išgerti, bet visada namuose turime česnako, sviesto, juodos duonos riekę. Tai nebūtinai bus vaistas, galbūt labiau placebas. Man česnakas veikia – gydo slogą.
Bet yra ir skoniniai dalykai – jie nuneša į saugią vaikystę, kai mama mus globodavo, tepdavo tą juodą duoną sviestu, pjaustydavo česnakus. Galbūt tai susiję su prisiminimais“, – šypsosi pašnekovė.
Kalėdų dovanoms – pagardai
Artėjant gražiausioms metų šventėms Kalėdoms, vis dažniau žmonės renkasi dovanoti suvartojamus maisto produktus, pavyzdžiui, tam tinka įvairiausi pagardai.
„Galima daug prigaminti iš spanguolių, kurių galima visą žiemą turguje nusipirkti. Pavyzdžiui, iš spanguolių galima pagaminti spanguolių ir apelsinų duetą. Spanguolėse yra labai daug pektino, nereikia naudoti jokių papildomų cheminių medžiagų, viskas gaunasi džemo tekstūros.
Retas pagalvoja, bet galima nusipirkti šaldytų vyšnių ar kitų uogų ir iš ju pagaminti pagardą, nebūtinai gaminti vasarą, jei neturite rūsio. Verdant vyšnias, galima įdėti daug cinamono, kardamono, malto muskato, gvazdikėlių ir gausime visiškai kitokį skonį“, – idėjas vardino R. Šniolienė.
Pati Renata niekada į svečius nekeliauja be savo keptos duonos, kurią dar šiltą visi pjausto ir gardžiuojasi, o apie žalių pomidorų džemą, kaip juokiasi pašnekovė, jau sklando legendos, tad kviečiame išbandyti visų giriamą „pomdžemą“:
„Naudoju tiek žalius, tiek truputį nokti pradėjusius pomidorus. Juos nuplaunu ir stambia („burokine“) virtuvinio kombaino tarka sutarkuoju, išmatuoju gautą turį ir tarkius pilu į puodą, kuriame virs džemas.
Vienam litrui pomidorų skaičiuoju 2 vidutinius apelsinus. Kadangi naudoju ir žieveles, apelsinus prieš naudojant 15 min. pamirkau sodos tirpale (5 v.š.: 1 l vandens), tokiu būdu, sako, iš žievės pasišalina chemikalai, kuriais vaisiai būna nupurkšti. Ištraukusi iš sodos tirpalo, apelsinus perplaunu švariu vandeniu ir sutarkuoju ta pačia virtuvinio kombaino tarka. Tarkius pilu į pomidorų masę, pamaišau ir jungiu pačią mažiausią ugnį ir puodą pridengiu dangčiu taip, kad būtų plyšys garams išeiti. Palieku 4-5 g virti. Karts nuo karto permaišau.
Kai masė sutirštėja, suberiu cukrų. Jo skaičiuoju 0,5 kg vienam litrui skaičiuotų pomidorų tarkių. Dabar jau nuo puodo nesitraukiu, maišau, kol cukrus ištirpsta, tai trunka apie 15-20 min.
Karštą džemą supilstau į švarius stiklainius, užsuku, palaikau iki atvėsimo aukštyn kojom ant rankšluosčio ir nešu į rūsį.
Patarimas – galima pilti citrinų sulčių ir, jei norisi tirštesnės konsistencijos – naudoti pektiną.“
