Lochneso ežero pabaisa jau seniai nebėra vienvalde siaubūne, kurstančia neišsenkančią žmonių vaizduotę.
Mes savo ruožtu kviečiame peržvelgti ežerų, kuriuose, kaip tikima, šios slaptingos pabaisos gyvena, sąrašą. Žinoma, jokių mokslinių įrodymų, pagrindžiančių jų buvimą, pateikti negalime - tik mįslingus jas mačiusių žmonių pasakojimus.
„Van Gölü“ – Vano ežero Turkijoje pabaisa
Vano ežeras plyti rytinėje Turkijos dalyje, greta sienos su Iranu (žr. titulinę straipsnio nuotrauką). Šio didžiausio šalies ežero ilgis siekia net 119 kilometrų, o gylis – 400 metrų. Vano ežerą supa pasakiško grožio kalnai, todėl nenuostabu, kad tokia didinga aplinka davė peno kalboms apie ežere gyvenantį pleziozaurą (ilgą kaklą turėjęs vandens roplys, išnykęs kreidos-terciaro masinio rūšių išnykimo metu – „Balsas.lt).
Beje, „Van Gölü“ iš visų šiame sąraše išvardintų pabaisų yra pati jauniausia: ji pirmą kartą buvo užfiksuota tik 1995-aisiais. „Van Gölü“ išvydęs vietinis tikino pabaisą esant 15 metrų ilgio ir pastebėjęs, jog jos nugarą puošė aštrūs spygliai. Vėliau Vano ežero monstrą paliudijo matę dar 1000 žmonių. Tiesa, yra ir tokių, kurie kelia kiek kitokią pabaisos atsiradimo versiją: rytinė Turkijos dalis nesusilaukia tiek turistų, kiek norėtų, todėl „Van Gölü“ tebuvo gudri viešųjų ryšių akcija.
„Ogopogo“ – Okanagos ežero Britų Kolumbijoje (Kanada) pabaisa
„Ogopogo“ pirmą kartą pastebėta kur kas anksčiau nei Lochneso ar Vano ežero pabaisos. Istorija byloja, jog 1860-aisiais su ja pirmą kartą susidūrė girdyti ežere arklius atvedęs ūkininkas. Išnirusi pabaisa juos visus prarijo. Nuo tada vietiniai „Ogopogo“ pradėjo aukoti gyvūnus, kad praalkusi gelmių pabaisa nepasiglemžtų ir jų.
Įdomu tai, kad Okanagos ežeras yra lygiai toks pats stulbinantis kaip ir Vano: jo ilgis siekia 135 kilometrų, gylis - 800 metrų, o ežerą supa aukšti kalnai. Taigi peršasi išvada, jog tariamos pabaisos mėgsta gyventi įspūdingo grožio (ir dydžio) vandens telkiniuose.
„Storsjöodjuret“ – Ostersundo ežero Švedijoje pabaisa
Šis monstras neištariamu vardu gyvena penktame pagal dydį Švedijos ežere. Anot legendos, 1635-aisiais dvi raganos pasigamino magišką užpilą, kuris ir sukūrė šį gelmių siaubūną.
Nuo pat XIX a. „Storsjöodjuret“ buvo pastebėtas daugybę kartų. Tiesa, niekam nepavyko šio žmonių vaizduotę kaitinančio monstro sučiupti. Kaip bebūtų, jo gaudytojų suręsti spąstai iki šiol eksponuojami vietos muziejuje. Įdomu ir tai, kad nepaisant to, jog „Storsjöodjuret“ buvimą visiškai paneigė kelios ežere organizuotos mokslinės ekspedicijos, švedai tiki, jog pabaisa tėra gerai pasislėpusi.
„Nahuelito“ - Nahuel Huapi ežero Argentijoje pabaisa
Nahuel Huapi ežerą galima rasti Patagonijos kalnų papėdėje, greta populiaraus Bariločės kurorto. Sakoma, kad „Nahuelito“ ežero pabaisa išlenda tik vasarą – tada, kai prasideda turistinis sezonas (dar vienas reklaminis triukas? – „Balsas.lt“). Deja, prielaidos apie pabaisos buvimą nepavyko patvirtinti Buenos Airių zoologijos sodui, kurio biologai dar 1922-aisiais išnaršė visą ežerą.
„Nahuelitas“, beje, Argentinoje yra tikra įžymybė. Šmaikštuoliai pastebėjo, kad ypač naujienų apie jį (o gal - ją?) padaugėja tuomet, kai šalyje nieko įdomaus nevyksta. Bariločės kurortas pabaisą trokštantiems išvysti smalsuoliams savo ruožtu netgi įrengė apžvalgos aikštelės.
Selma – Seljordsvatneto ežero Norvegijoje pabaisa
Seljordsvatneto ežeras, plytintis greta Telemarko Norvegijoje, yra itin šaltas vandens telkinys, kuris susiformavo ledynmečiu. Apie čia gyvenančią pabaisą Selmą gandų pasigirsta dar prieš kelis šimtus metų. 1880-aisias vienas kaimietis netgi tvirtino Selmą sučiupęs ir sukapojęs į dvi dalis: pabaisos uodegą jis įmetė į ežerą, o galvą paliko pūti krante.
Ko gero, nereikia nė sakyti, kad Selmai pagauti buvo suręsta daugybė spąstų, tačiau gudri plėšrūnė į juos neįkliuvo. Taip pat ežere, ieškodami Selmos, darbavosi mokslininkai. Stebina tai, kad neegzistuojančio monstro paieškos iki šiol nesibaigė, o ateityje ežero gelmėse ketinama surengti dar daugiau mokslinių ekspecijų.
Nesė – Lochneso ežero Škotijoje pabaisa
Ežero siaubūnių sąrašą nusprendėme baigti garsiausia ir labiausiai mylima pabaisa – Nese.
Lochneso ežero pabaisą išgarsino 1934-aisiais Londono chirurgo padaryta nuotrauka, kurioje vaizduojama iš vandens kyšanti gyvio, primenančio pleziozaurą, galva. Mūsų laikais buvo išaiškinta, jog ši nuotrauka tebuvo klastotė.
Lochneso ežerą, vildamiesi užčiupti garsiosio Nesės pėdsakų, skersai išilgai išnaršė daugybė mokslininkų. Deja, visos pastangos aptikti pabaisą buvo bevaisės. Biologų nuomone, ežero ekosistema negalėtų išlaikyti net vieno tokio dydžio gyvūno, jau vien dėl maisto trūkumo. Tačiau daugeliui žmonių sausi mokslininiai faktai tikėti mitine ežero gyventoja netrukdo.
O mes primename, jog neseniai rašėme apie tai, jog buvo užfiksuoti septyni pranešimai apie keistą, ilgakaklį gyvūną, plaukiojantį Windermere (kitame Škotijos – „Balsas.lt“) ežere. Todėl žmonės pradėjo juokauti, jog Lochneso ežero pabaisa išsikraustė.
1934-aisiais pasirodžiusi pabaisos nuotrauka
