„Apie tai, kad kūdikio besilaukiančios moterys iš kitų išsiskiria nuotaikų kaita ir vis dažniau besikeičiančiomis emocijomis, menka paslaptis", - rašoma atsiųstame laiške.
Vis tik negaliu nuslėpti jausmų, kurie mane apėmė pabendravus su kūdikio besilaukiančia kolege. Būsima pirmagimio mamytė vis dar puškuoja į darbą, tačiau, akivaizdu, tai daryti vis sunkiau ir sunkiau.
Ji dūsaudama lipa laiptais, pyksta, kai vadovas liepia atlikti tam tikras užduotis, o paprašyta suktis greičiau, ima pykti.
Taip susidėliojo aplinkybės, kad vieną dieną ėjome kartu pietauti. Kalbėjomės apie jos sveikatą, savijautą, tyrimus. Vėliau – apie darbus, planus ir ateitį.
Vis tik vienas kolegės atsakymas mane privertė net atsilošti – negalvojau, kad suaugusi ir atsakingai mąstanti moteris, galėtų šitaip drėbtelti.
Valgydama jos paklausiau, kiek laiko po gimdymo ji planuoja būti motinystės atostogose – metus ar dvejus.
O ji, net kilstelėjusi antakius, atsakė man: „Tu gal juokauji? Neketinu prarasti pozicijų darbe, todėl ketinu grįžti į darbą, kai vaikai sueis keli mėnesiai. Pasisamdysiu auklę, o aš pati dirbsiu pilnu tempu.“
Išgirdusi šiuos žodžius, atsilošiau. Atrodo, protinga, suaugusi, atsakinga moteris, o vaiką žada numesti auklei vos po kelių mėnesių.
Suprantu, kad mes, moterys, šiais laikais norime neprarasti darbo, trokštame kilti karjeros laiptais, tačiau ar tikrai dėl to turime palikti naujagimį nepažįstamam žmogui?
Skaitytojai, jeigu ir jūs pastebėjote tai, kas patraukė jūsų akį arba išgirdote istoriją, kuri, manote, yra verta ne tik jūsų, bet ir tv3.lt skaitytojų dėmesio, dalinkitės ją siųsdami [email protected]
