„Manau, kad gyvenime esu toks mažas vaiduoklis, kuris nuolatos klaidžioja ir trokšta daryti begalę dalykų. Žinoma, apie tai ne tik svajoju, bet ir darau, kartais net tiek daug, kiek, atrodo, pati negalėjau įsivaizduoti sugebėsianti.
Man ypač patinka iššūkiai, kiekviena diena man suteikia jų daugybę, tačiau aš juos įveikiu ir tai mane daro laimingą. Nežinau, iš kur pas mane tiek motyvacijos ir užsispyrimo, viskas ateina iš vidaus, kada atsibundu ryte, pasikalbu su Dievu ir suprantu, kad ši diena man yra dovana ir ją būtina išnaudoti“, – atvirauja Vaida.
Gyvenimo motyvacija – dainavimas
Vienas svarbiausių dalykų gyvenime Vaidai yra muzika, be kurios ji neįsivaizduoja savęs. Būtent dainavimas merginai dažnai suteikia jėgų bei motyvacijos nepasiduoti liūdesiui ir džiaugtis gyvenimu.
„Visiems sakau savo mylimą ir nuvalkiotą frazę, kad kaip gėlės nežydi be vandens, taip aš negyvenu be muzikos. Šiuo metu man tai reiškia ypač daug, kadangi ne tik pati muzikuoju, dainuoju solo, tačiau ir organizuoju socialinę-meninę akciją „Muzika tamsoje“, su kuria keliaujame po visą Lietuvą.
Šia iniciatyva siekiu žmonėms parodyti, kad tamsoje muziką galime girdėti dar jautresnę ir šviesesnę. Jaučiu, kad šių renginių metu žmonės atgyja, iš jų sklinda džiaugsmas ir tai mane skatina dar labiau stengtis“, – kalba mergina.
Vaida pasakoja, kad yra baigusi muzikos pedagogikos specialybę, o vėliau mokslus nusprendė tęsti Klaipėdos universitete, kur pasirinko dvasinio konsultavimo ir asistavimo studijas.
„Visada sakiau, kad niekada nestudijuosiu pedagogikos, o viskas baigėsi atvirkščiai. Pati dainuoti pradėjau jau nuo penkerių, pradžioje mėgėjiškai, vėliau viskas peraugo į profesionalesnį lygį. Dainavimas nėra mano pagrindinė veikla, tačiau tai yra taip beprotiškai artima širdžiai, kad galėčiau daugiau nieko neveikti, tik dainuoti. Taip pat vedu meninės saviraiškos būrelį, kur žmonės bando atrasti savo talentus, mokosi organizuoti renginius ir užsiima, tiesiog, sau malonia veikla“, – vardina pašnekovė.
Savarankiško gyvenimo pradžia
Mergina prisipažįsta, kad vaikystėje buvo tikra padauža, kuri nuolat išdykavo ir krėtė šunybes. Taip pat būdama maža svajojo, kad užaugusi bus odontologė ir net prisivogdavusi veidrodėlių, kitų įrankių ne tik lėlėms, bet ir savo draugėms taisydavo dantis.
„Visgi, atėjo metas, kada turėjau pradėti gyventi savarankišką gyvenamą ir pamiršti vaikystės svajones. Šis gyvenimo etapas prasidėjo išvykus mokytis į Šiaulių konservatoriją ir tuomet manęs laukė tikrai nemažai iššūkių, nes pirmą kartą turėjau susitvarkyti be niekieno pagalbos. Pradžioje keikiau Dievą ir likimą, kartojau, kad viskas yra nesąmonė, tačiau laikui bėgant susitaikiau ir išmokau gyventi.
Be abejo, nėra viskas visada lengva, tačiau pagalvoju, juk ne mane vieną ištinka sunkumai. Galbūt man sudėtinga, nes nematau pasaulio, tačiau tą, kuris jį mato, kamuoja kiti sunkumai, tad nėra reikalo verkšlenti ir kaltinti gyvenimo“, – išgyvenimais dalinasi Vaida.
Lietuvių požiūris į neregius
Pasiteiravus Vaidos apie tai, su kokiu aplinkinių požiūriu dažniausiai susiduria turintys regėjimo negalią, mergina tvirtina, kad žmonės ir jų nuostatos skirtingos.
„Norint, kad visuomenė palankiai priimtų visus, turinčius kažkokią negalią, reikėtų pradėti nuo vaikų švietimo mokyklose ir darželiuose. Apie tai reikėtų kalbėti nuolatos, kviesti tokius žmones pasakoti savo istorijas, patirtis, su jais kartu leisti laiką ir palankus visuomenės požiūris susiformuotų natūraliai.
Pavyzdžiui, labai norėjau eiti šokti ir paskambinau Klaipėdoje į vieną šokių studiją, tačiau manęs ten nepriėmė ir būtent todėl, kad esu neregė.
Jie tvirtino, kad treneriai per daug užsiėmę, kad vestų privačias pamokas, o į bendrą grupę mane integruoti būtų per daug sudėtinga. Labai norėjau šokti, tad pradžioje buvo be galo pikta.
Taip pat sudėtinga eiti ir į sporto klubą, viena niekaip nesugebėčiau, tačiau visuomet stengiuosi nesiskųsti gyvenimu ir vis tiek judėti pirmyn“, – teigia mergina.
