Panevėžietis fotomenininkas Valentinas Pečininas iš kelionės po Gruziją parsivežė tai, ko ir ieškojo tolimoje šalyje: keliolikoje tūkstančių fotografijų užfiksuotas nepagražintos, neretušuotos gruzinų kasdienybės akimirkas, tikras, nesuvaidintas žmonių emocijas.Dėmesys – ne turistiniams objektams.
Prieš gerą savaitę grįžęs iš kelionės po Gruziją, V.Pečininas dar nespėjo peržvelgti visų ten užfiksuotų kadrų, tačiau sako galintis pasidžiaugti – rado tai, ko ieškojo. Didesniąją dalį Vakarų Europos išmaišęs menininkas prisipažįsta norėjęs užfiksuoti kitokią kultūrą, kitokios praeities sukurtą dabartį. „Man rūpėjo pamatyti ir įamžinti, kaip atrodo kraštas, visai neseniai patyręs karą, daug kur išlaikęs sovietmečio reliktų, išgyvenantis sudėtingus laikus.
Gruzija (nuotr. V. Pečino) (nuotr. Gamintojo)
Buvo įdomūs miestų, kaimų vaizdai, žmonės ir jų likimai. Džiaugiuosi turėjęs progą pamatyti ne tik atvirukinius vaizdus, bet ir tikrąjį, realų vietinių gyvenimą, jų kasdienybę, tuos momentus, kurie paprastam turistui neįdomūs arba nepastebimi, kurie ryškūs ir įsimintini pasidaro meninėje fotografijoje“, – aiškina panevėžietis.
Gruzijoje jis sako mažai laiko ir dėmesio skyręs turistų pamėgtoms vietoms. Taip, pamatė ir pagrindinius šalies istoriją, kultūrą įprasminančius objektus, apžiūrėjo Tbilisio įžymybes, gėrėjosi gamtovaizdžiu. Tačiau daugiausia laiko praleido nuošalesnėse Tbilisio senamiesčio gatvelėse, sendaikčių turguje ir provincijos miesteliuose. Tvirtina, jog ten, „į šoną nuo specialiai turistams sušukuotų gatvių ir aikščių“, pamatęs žmonių kasdienybę ir įspūdingiausių kontrastų.
Fiksavo kontrastus ir niuansus
Rengdamasis kelionei, V.Pečininas perskaitė poetiškumu, žaviai nupasakotais vaizdais sužavėjusią keliautojo, menininko Mariaus Abramavičiaus knygą apie Gruziją „Klajūno užrašai“. Bet pats ne sykį bandydamas keliauti autoriaus nupasakotais maršrutais aprašytas vietas pamatė visiškai kitokias. „Manęs nedomina gražūs paveiksliukai. Visiems sakau – norite tokių, įsiveskite į paieškos sistemą „Gruzija, foto“, ir galėsite prisižiūrėti kiek tik norisi.
Gruzija (nuotr. V. Pečino) (nuotr. Gamintojo)
Galėjau tokių prifotografuoti, nes gamta, senieji pastatai ten tikrai įspūdingi, bet tada ir pats galvočiau: „Banalu, Pečininai.“ Ir neįdomu – kiekvienoje Europos šalyje galima pamatyti labai panašiai sutvarkytų, nudažytų, vakarais apšviestų gražių pastatų, iššluotų gatvių. O kur kas įdomiau bent kelis žingsnius į šoną nuo tų paveikslėlių žengti ir pamatyti prie išpuoselėtos pilaitės prisiglaudusį begriūvantį namuką, Kaukazo šaliai būdingus balkoniukus, apleistas, mirti paliktas senas mašinas, ties namo viduriu besibaigiančius lietvamzdžius, kartais linksmus, kartais pavargusius gatvės prekeivių, menininkų, kaimo žmonių veidus, buitį – nepagražintą tikrovę“, – aiškina savo pasirinkimą fotografas.
Jis samprotauja, kad fotomenininko tikslas toks ir yra – pamatyti visas daikto, reiškinio puses, net ir nepagražintas, nenupudruotas, kurios savo tikrumu įdomesnės už visiems rodomas. „Menininkas turi ištraukti iš konteksto tai, ko paprasto žmogaus akys nepamato.
Gruzija (nuotr. V. Pečino) (nuotr. Gamintojo)
Turi parodyti visus niuansus, leidžiančius pajusti, kad nuotraukoje užfiksuotas tikras gyvenimas, buitis, žmogaus, šeimos atskiras pasaulis, kuris labai ryškiai gali būti įprasmintas paprasčiausiame daugiabučio balkone, – mano V.Pečininas. – Gruzijoje, norėdamas nufotografuoti tuos niuansus, subtilumus, turėjau rasti kontaktą su žmonėmis, prieiti prie nenorinčiųjų nei bendrauti, nei fotografuotis, žinoti, ko paklausti, ką pagirti.
Žmonės neatsiveria, nepasirodo, kokie yra, jei nesugebi jų pamatyti, pakalbinti, nesužinai jų istorijų, likimų.“
Domėjosi kasdienybe
V.Pečininas atskleidė, kad susitikimai, pažintys su Gruzijoje sutiktais žmonėmis jam padarė nemenką įspūdį. Pavyzdžiui, Tbilisio sendaikčių turguje, vadinamajame blusturgyje, prekiaujantys žmonės – itin išsilavinę, puikiai išmanantys meną, istoriją. Pasirodo, daugelis jų – buvusi sovietmečio „grietinėlė“ – partiniai veikėjai, kariškiai, šaliai tapus nepriklausoma sunkiai randantys sau vietą, neretai besijaučiantys nebereikalingi. Tačiau, nepaisant neretai nelengvo gyvenimo, tiek šie, tiek visi kiti žmonės Gruzijoje yra nepaprastai svetingi, vaišingi. „Galėtum prie stalo kelias dienas sėdėti, – juokauja panevėžietis. – Svečią ne šiaip pavaišinti, bet privaišinti gruzinai mėgsta ir moka. Beveik nevartoju alkoholio, tai jiems buvo sunku suprasti, tekdavo išsisukinėti aiškinant, kad vyno prisiragavęs nebegalėsiu fotografuoti. Bet vis vien per gerą savaitę Gruzijoje vyno išgėriau daugiau nei per kokius penkerius metus iki kelionės.“
Juokai juokais, tačiau kaukazietiškas svetingumas ir atviraširdiškumas menininkui nepadėjo darbuotis. Pamatę, kad gali susikalbėti abiejų pusių mokama rusų kalba, sužinoję, kad atvykėlis – iš Lietuvos, gruzinai fotografą puldavo kalbinti, klausinėti, vaišinti, todėl su kiekvienu norimu įamžinti žmogumi teko sugaišti gausybę laiko. Supratęs, kad taip bendrauti per sudėtinga, panevėžietis susikūrė legendą – esąs portugalas žurnalistas, atvykęs fotografuoti gerų ir gražių gruzinų, nemokantis rusiškai, jam vertėjaujanti drauge keliaujanti kartu. Tada darbai pradėjo vykti kur kas sparčiau.
Pasakodamas apie Gruzijos žmonių gyvenimą, fotomenininkas prisipažįsta, kad jį nustebino gruzinų nereiklumas buičiai, aplinkai. Net didžiuosiuose miestuose nuolat dingsta vanduo, elektra, stringa interneto ryšys. Keistai nuteikia ir pastatų išvaizda – V.Pečininas prisimena nuvykęs prie Juodosios jūros išvydęs tuos pačius pastatus, kaip ir prieš 30 metų, kai anuomet ten lankėsi, tik šie dabar visiškai apšiurę, apsilaupę. Namai zombiai stebino ir pajūrio miestelyje Kobuletyje. Ten daugiabučiuose tvarkosi kaip kas išmano, kiemai tapę tarsi atskiromis šalimis su sava tvarka, savu gyvenimu. Juose itin ryškūs žmonių socialinio statuso, finansinės padėties, skonio, tvarkingumo kontrastai, kartais atrodantys juokingai, kartais – šokiruojamai.
Ketina rengti parodas
„Labai įdomūs, turbūt ilgam įstrigsiantys pojūčiai, – apibendrina įspūdžius patyręs keliautojas. – Kartais jausdavausi tarsi grįžęs į socializmą, kartais šmėkštelėdavo mintis, kad vėl atsidūriau Afrikoje, Senegale. Tie kintančios dabarties ir vis dar šalia esančios, bebaigiančios išnykti praeities kontrastai tokie įdomūs, kad, neabejoju, dar ilgai su jais gyvensiu. Dabar noriu išanalizuoti užfiksuotus vaizdus, surasti tai, kas man leistų ryškiausiai prisiminti viską, ką mačiau, o nuotraukas stebėsiantiems žmonėms – nors iš dalies pajusti, ką norėjau parodyti ir pasakyti.“
Fotomenininkas pasakoja, kad, peržiūrint tūkstančius nuotraukų, jau ryškėja trys svarbiausios temos. Pirmoji – Tbilisio senamiestis su įspūdingomis senųjų namų detalėmis, antroji – blusturgyje sutiktų ir pažintų žmonių portretai, trečioji – Kabolečio daugiabučių namų kiemų gyvenimas. V.Pečininas ketina atrinkti įspūdingiausias fotografijas ir surengti jų parodas: „Labai noriu, kad žmonės ateitų ir per tikrus vaizdus, nepagražintas išraiškas pajustų realų Gruzijos gyvenimą.“
Jurga Švagždienė, Sekunde.lt
