Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto keliautojai liepos mėnesį daugiau kaip savaitę keliavo senosios Elados keliais. Aplankyti senieji Graikijos Antikos miestai: Atėnai, Nafplijas, Mikėnai, Olimpija, Patra, Delfai, Termopilai ir kitos šalies vietovės, kruiziniu laivu plaukta į Sarono įlankos salas — Eginą, Hidrą ir Porą.
Kelionės tikslas — pažinti antikinę Graikiją. Kelionė moto:
Kad daug tau švistų vasaros aušrų, / kai džiaugsmingai, palaimingai / artėsi prie krantinių, niekad lig tol nematytų (Konstantinas Kavafis).
Kelionės kodas — Mano Antika, arba Homeras ir aš.
Mitų ir didvyrių keliais
Kelionė prasidėjo apžvalgine ekskursija Salonikuose. Miesto simbolis — Baltasis bokštas, imperatoriaus Galerijaus triumfo arka ir rotonda, Bizantijos valdovų Teodosijaus ir Justiniano laikais pastatytos gynybinės miesto sienos, šv. Dimitrijaus bazilika.
Palapinių miestelyje įsikūrę streikuojantys graikai.
Geriausias būdas suprasti senovės Graikiją — susipažinti su jos mitais ir religija. Graikų mitologija labai turtinga. Pagal senovės mitą graikų dievai gyveno ant Olimpo kalno (paties žodžio „olympus“ pirminė reikšmė yra “kalnas“).
2917 metų Olimpo kalnas — vienas gražiausių Graikijoje, viliojantis turistus iš viso pasaulio.
Pakeliui sustojome Šv. Paraskevos garbinimo vietoje Tembų slėnyje, Termopiluose kur, gindami tėvynę, žuvo 300 spartiečių.
480 m. persai, sunaikinę Termopilų tarpeklį gynusius 300 spartiečių, nusiaubė Beotiją, Atiką, išgriovė ir Atėnus.
300 spartiečių atminimui pastatytas paminklas, vaizduojantis karį spartietį.
Graikijos sostinėje
Graikijos sostinė Atėnai — vienas iš seniausių pasaulio miestų. Akropolis — žymiausias Antikos paminklas.
Apžiūrėjome ant Akropolio kalvos viršūnės stūksančias šventyklas: Partenoną, Erechtėjoną ir Nikės šventyklą.
Didžiausia miesto sergėtojai deivei Atėnei skirta šventykla — Partenonas buvo statomas 447— 438 m. pr. Kr.
Senovės Graikijos gyventojams pastatyti Partenoną ant Akropolio kalvos Atėnuose prireikė vos devynerių metų, o dabar gyvenantys jų palikuonys jau 30 metų restauruoja ir tvarko šią didingą marmurinę šventyklą.
Kai 1983 metais pirmąkart lankiausi Atėnuose, tada tik prasidėjo šios šventyklos restauravimas ir palyginti su tuo laikotarpiu daug kas pasikeitė.
Akropolio kalva Atėnuose paversta dūzgiančia statybviete, pastoliai ir kranai juosia Partenoną, jame pluša daugybė architektų, inžinierių, menininkų ir restauratorių.
Antikos laikais šventykla buvo išdažyta ryškiomis spalvomis, tačiau dabar ji bus visiškai balta. Partenono restauracija tęsis iki 2020 metų.
Į salas
Viena legendų pasakoja, jog visagalis Dzeusas kadaise sviedęs į jūrą saują akmenų, ir gimusi Elada su salomis.
Graikijoje daugiau negu 2000 mažesnių ir didesnių salų, iš kurių tik 150 yra gyvenamų.
Graikų salos traukia tūkstančius turistų, iš kurių daugelis tiesiog mėgaujasi saule, smėliu ir neskubriu gyvenimo tempu. Tarp žemyninės Graikijos ir salų kursuojantys keltai ir kruiziniai laivai siūlo puikią galimybę ištirti daugelį salynų.
Viena iš mūsų kelionės dienų buvo skirta nuplaukti į netoli Atėnų esančias Sarono įlankas salas — Hidrą, Porą ir Eginą. Šios salos stūkso netoli Atėnų.
Palei ilgą Hidros salos krantinę tęsėsi tokia pat ilga įvairių parduotuvių, kavinių, tavernų ir viešbučių eilė. Už šių pastatų matėsi kylantys aukštyn į kalną viduramžių stiliaus pastatai.
Siauros nederlingų uolienų masės Hidros istorija siekia kiek anksčiau nei XVI a. kai joje apsigyveno albanai ortodoksai.
Saloje yra garsus Agia Epifraksia vienuolynas, kuriame gyvena moterys vienuolės, iki šiol pardavinėjančios savo rankdarbius.
Hidroje buvo filmuojamas italų filmas „Berniukas ir delfinas“, kuriame filmavosi garsi italų kino aktorė Sofija Loren. Šį faktą patvirtina ir vienoje iš miesto aikščių pastatyta skulptūra “Berniukas ir delfinas“.
Poros sala — tai dvi pylimu sujungtos salos: šiaurinėje dalyje pušimis apaugusi Kalavrija, o pietuose — mažesnė vulkaninės kilmės Sfairijos salelė, ant kurios pastatytas Poros miestas.
Poros sala — derlinga ir žaliuojanti, joje auga pušų ir alyvmedžių giraitės, čia ypač paplitusios pistacijų plantacijos.
Egina — nuostabaus grožio, kalnuota, pušimis ir platanų medžiais apaugusi sala. Čia auginamos vynuogės, figos.
Eginos prielaukos rajone žirgų tempiamos karietos vėžina turistus siauromis senamiesčio gatvelėmis iki katedros venecijietiško bokšto Pyrgos Markellou.
Gatvėje, vedančioje į žuvies turgų, tavernose pakabinti džiūsta aštuonkojai. Į šiaurės vakarus esančiose parduotuvėse, prekiaujama pistacijomis ir keramikiniais ąsočiais. Uoste iš laivelių pardavinėjamos šviežios daržovės ir žuvys.
Į šiaurę nuo Eginos miesto Livadyje stovi namas su lentele, žyminčia, kad čia Nikos Kazantzakis (1881— 1957) 1946 m. parašė romaną „Graikas Zorba“ (pirmąkart į lietuvių k.jis buvo išverstas 1978 m., paskutinis vertimas 2011 m.).
Mikėnai — Europos kultūros lopšys
Homero apdainuoti Mikėnai — vienas iš seniausių Europos civilizacijos lopšių. Šio miesto vardu vadinama Graikijos žemyninės dalies kultūra, gyvavusi antrajame tūkstantmetyje pr. Kr.
Pagal padavimą Mikėnų įkūrėjas buvęs Persėjas. Homeras rašė, kad Mikėnai „skendi aukse“.
Visi žinome istoriją H. Schliemanno, atkasusio legendinę Troją ir tuo įrodžiusio, jog Homero aprašyti įvykiai ne mitas, o tikrovė.
Netrukus po to buvo atkastos Mikėnų kultūros liekanos. Schliemannas, Mikėnuose kasinėdamas šachtinius kapus iš 19 kapų pririnko 13,5 kg tauriųjų metalų, daugiausia aukso.
Legendinė Mikėnų civilizacija gyvavo iki 1100 m. pr. Kr. Nugalėjusi Kretos valdovus, Mikėnų valdžia įsiviešpatavo visose aplinkinėse jūrose. 1100 m. pr. Kr. Mikėnų Akropolis buvo sunaikintas didelio gaisro, po kurio Mikėnų civilizacija sunyko.
1874 m. archeologas H. Schleimannas kasinėdamas atrado Mikėnuose šešias karalių kapavietes, pilnas auksinių kaukių, kardų, indų ir kitokio laidojimo inventoriaus.
Dabar į šias vietas galima patekti pro legendinius liūtų vartus, kurie yra sudėti iš milžiniškų akmens luitų.
Delfai — pasaulio bamba
Pasak graikų mito, Dzeusas iš keturių pasaulio kraštų paleido po erelį ir šie susitiko Delfuose. Dabar tai nedidelis kalnų miestelis, kurio apylinkės garsėja gausiais archeologiniais radiniais.
Antikos Delfai išsidėstę vaizdingame Parnaso kalnų masyvo šlaite, maždaug 600 metrų aukštyje.
Tai religinis antikinės Graikijos centras, tiksliau, jo griuvėsiai. Juose pūpso pasaulio bamba — akmuo žymintis pasaulio centrą, mat, senovės graikai šią vietą laikė pasaulio viduriu.
Labiausiai Delfus garsino orakulai ir jų pranašystės. Pranašautoja — pitija — būdavo ne jaunesnė nei penkiasdešimties metų moteris, įsikūrusi prie kalno properšos greta Apolono šventyklos.
Tiesiogiai kreiptis į pitiją buvo nevalia — savo prašymą reikėjo išdėstyti žodžiu arba raštu, bet būtinai per tarpininką. Pranašystės paprastai buvo pateikiamos eilėmis ir visada — labai miglotos.
Properšoje užkurdavo laužą, smilkydavo lauro lapus, javus ir dar kitokias nežinomus augalus.
Sakoma, kad į iš žemės gelmių į properšą ateidavo ir dujos, kurios apsvaigindavo pitiją. Nuo šių dujų ir dūmų prisikvėpavusią pitiją išties aplankydavo neįtikėtini regėjimai.
Meteorų vienuolynai
Greta Kalambakos miestelio plytinčioje lygumoje lyg dangaus siekiantys milžinai stūkso 24 Pindo kalnų uolos. Šių uolų viršūnėse it erelio lizdai įsitaisę Meteorų (graikiškai „meteoros“ — esantis ore) vienuolynai. Jie buvo pradėti statyti XIV amžiuje.
650 m aukštyje ant stačių viršūnių kybančius statinius gaubia legenda apie pirmojo vienuolyno įkūrėją šv. Atanazą, į kalno viršūnę užkilusį ereliu.
Šiandien iš buvusių vienuolynų ir šventyklų telikę šeši — tik vienas iš jų moterų. Užrašai prie vienuolynų skelbia, kad į vidų neleidžiamos moterys su kelnėmis ir palaidinėmis be rankovių. Vyrai su šortais į vienuolynus taip pat nepateks.
Apsilankėme viename iš šiose uolose įsikūrusiame Varlaamo vienuolyne. Į jį patekome laipteliais, kurie išskaptuoti uoloje. Kol nebuvo iškirsta laiptelių, žmonės ir daiktai buvo keliami tinkle, specialiai pagamintu suktuvu.
Tie nepakartojami ir saviti graikai
Graikai mėgsta būti laisvi, nepriklausomi, bet yra gana konservatyvūs, branginantys tautos papročius ir tradicijas, vertinantys glaudžius šeimos ryšius, labai religingi žmonės.
Jei gerbiate graikų tautybės žmogų, stenkitės jo netrukdyti su reikalais iki dešimtos ryto ir neskambinkite jam namo tarp trečios ir penktos po pietų — tai ramybės laikas. Šį karštymetį graikai skiria popietiniam poilsiui — siestai.
Ramiai sau tavernose šaltą kavą gurkšnojantys ir cigarą rūkantys graikai gali pasirodyti pernelyg nerūpestingi ir atsipalaidavę.
Graikai nelinkę daug dirbti, jie įpratę nuolat ilsėtis. Vietos gyventojų įsitikinimu, reikia dirbti tam, kad pragyventum, o gyventi ne tam, kad dirbtum.
Dažno graiko lūpose išgirsi „rytoj“. Graikijoje, kaip ir kituose Viduržemio jūros kraštuose, gyvenimo tempas lėtas. Gyvenimo filosofija yra “siga siga“ (lėtai, lėtai), todėl graikai dažnai vėluoja į susitikimus, bet visada atsiprašo ir įtikinamai pasiaiškina.
Linksmintis ir ilsėtis graikai tikrai moka. Šalyje švenčiama daug švenčių. Neteko matyti nė vieno girto, nors graikai didžiąją gyvenimo dalį, ypač naktinę, praleidžia kavinėse, tavernose, ouzerinėse (gr. Ouzo — anyžinė degtinė).
Graikijoje per šventes tradiciškai valgoma aviena. Graikija garsėja alyvuogių aliejumi ir prieskoninėmis žolėmis.
Kiekvienas Graikijos regionas gamina savo vynus: baltuosius, raudonuosius ir rožinius. Kiekvienam svečiui rekomenduojama paragauti specifinio pušų skonio vyno „Retsina“, graikiškos kavos frape arba paskanauti tzatziki — apetitą žadinančio užkandžio.
Jonas Nekrašius
