Nagi, susigaudykime savo jausmuose. Kai kurias moteris žeidžia tai, jog vyras žiūri į jas kaip į “mėsos gabalą”. Inteligentiška moteris supranta, kad gundydama vyrą šlaunimis arba krūtine – ji nusileidžia iki “prostitutės lygio”. Ar tai tiesa? Ar reikia būtent taip žiūrėti į šitą reiškinį?
Dovilė ?. rašo: “Tai pernelyg primityvu, prisivilioti vyrą krūtine. Jei moteris neturi nieko daugiau, kaip tik gamtos jai duotas “kūniškas formas”, tai jai nieko kito nelieka, kaip pritraukti vyrus tokiu primityviu būdu. Gašlumas – tai dar ne meilė. Noriu, kad mylėtų mane pačią, o ne mano krūtinę”.
Panašią poziciją užima ir Silva, dvidešimt trejų metų išsiskyrusi studentė: “Tai, kad vyras man jaučia gyvuliškus jausmus, - mane žeidžia. Esu asmenybė, o ne kūnas, ir noriu, kad manyje matytų asmenybę”.
Meilės be geismo nebūna. Dovilė ir Silva nemano, kad geismas gali būti meilės dalis: tai ar verta stebėtis, kad vyrai nuo jų bėga? Vyras jūsų nemylės, jei negeis. Bet ne kiekvienas vyras, kuris jūsų geidžia jus myli: tas tiesa. Tai ir reikia kalbėti būtent apie tai, o ne drausti mylimam vyrui jūsų geisti.
Niekas iš jūsų nereikalauja, kad vienintelis argumentas santykiuose su vyriškiu būtų krūtinė. Bet jei esate ne kvaila moteris (pripažįstanti, kad gyvenimas sudėtingesnis už jūsų “idealistines” schemas), neimsite slėpti tos krūtinės nuo vyro. Suprasite, kad tam tikra prasme mylinčiam jus vyrui abu argumentai vienareikšmiai ir būtini: jūsų išsivystęs protas ir jūsų išsivysčiusi krūtinė. Protinga moteris (mokslinis laipsnis čia niekuo dėtas) neims priešpriešinti vieno kitam.
Taigi, įsidėmėkite: psichiškai normaliam vyriškiui esate ne vien asmenybė, bet ir kūnas. Su tuo teks susitaikyti, nes jūs jam iš tiesų (ir sau taip pat!) esate ir viena, ir kita, tad nėra ko čia savęs apgaudinėti. O jei imsite kariauti su realybe – tas blogai baigsis, liksite viena su puikiąja nuomone apie savo “dvasiškumą” ir panieka vyriškam “gyvuliškumui”. Nubausite ne vyrą, kuris sau susiras moterį su kur kas realistiškesnėmis pažiūromis, o pati save.
“Buvau šokiruota, kai praėjus mėnesiui po vestuvių, kartą naktį jis man pasiūlė atsistoti keturiomis prostitutės poza. Jei Mindaugas būtų buvęs koks nors alkoholikas ar koks beraštis krovėjas: bet jis ką tik apsigynė menotyrininko disertaciją! Jis mokėjo mintinai tiek eilėraščių, jis man buvo nepasiekiama viršūne, vos ne šventa dvasia” (Svajonė, 26 metai, studentė).
Taigi, “jei darysiu tai, ką daro prostitutė, pati būsiu prostitutė”? Akivaizdu, Svajonė mano, kad yra pozos “inteligentiškiems” žmonėms, ir pozos “krovėjams” ir “prostitutėms”. Bet tokiu atveju jei reikėtų su pretenzijomis kreiptis į tuos, kas ją išmokė tokių nesąmonių. Jei jūsų galvoje košė, tai iš pradžių reikia susigaudyti savo mintyse: kurios jų teisingos, o kurios - ne .
Kūnų pozos lytinio akto metu neturi nieko bendro su “inteligentiškumu”, “kultūra”. Geriausiai tą įrodo tūkstantmetinė Rytų kultūrų patirtis. Senose japonų akvarelėse įsimylėjėliai groja muzikiniais instrumentais, o tuo pat metu yra susipynę pačiomis netikėčiausiomis pozomis. Taip kad dar reikėtų pagalvoti, ar Svajonės nuomonė atspindi kultūringo žmogaus ar tamsuolio poziciją.
Nedarykite primityvių logikos klaidų. Jei simfoniniame koncerte pamatysite prostitutę, besiklausančią Bethoveno, tai tas juk nereiškia kad ir jūs, klausydamasi to paties, esate prostitutė.