Kaunietė kraštovaizdžio specialistė Skaiva Stalnionienė sako, kad alpinariumai tampa vis populiaresni. „Įrengiant alpinariumą būtina suformuoti kalvelę, o jei tinkamai tai padarėte, įrengėte drenažą, priežiūra nereikalaus daug dėmesio“, – tvirtina ji.
Alpinariumais galima išryškinti reljefo nelygumus ir suteikti sodui jaukumo. Jeigu sklype yra natūraliai nelygių vietų – jos idealiai tinka tokiems darželiams įrengti.
„Žinoma, kartais apravėti, nuskabyti peržydėjusias augalų dalis būtina, tačiau vienmečiai augalai alpinariumuose nėra sodinami, o daugiamečiai nereikalauja daug dėmesio, – teigia kraštovaizdžio specialistė. – Puiku, jei sklype yra natūralus gamtos suformuotas šlaitas. Alpinariumo dydis priklauso ne tik nuo šlaito ploto, bet ir nuo bendro reljefo, kitų ten jau augančių augalų.“
Akmenys
Vienas iš svarbiausių alpinariumo elementų – akmenys. Jų fone spalvos atrodo ryškesnės, sodresnės, o augalai – tarsi natūraliai tarp jų augantys. Jei alpinariumas derinamas su vandens telkiniu – upeliu, kaskada, baseinėliu, – vaizdas iš tiesų užburia.
„Reljefo, augalų ir vandens telkinio visuma ramina, gaivina, – sako S.Stalnionienė. – Akmenys pagerina drenažą, šarmina dirvą, akumuliuoja drėgmę šaknims, sukuria vėsesnę aplinką tarp kaimyninių augalų, saugo juos nuo vėjo.“
Pagrindinis reikalavimas kuriant alpinariumą – siekti maksimalaus natūralumo. Taigi ir akmenys turi būti išdėstyti taip, kad natūraliai atrodytų bet kuriuo metų laiku.
Rekomenduojama rinktis akmenis bent vienu plokščiu šonu. Įkasti juos reikia taip, kad atrodytų augantys iš žemės. Alpinariumui tinka įvairūs akmenys: marmuras, travertinas, granitas, smiltainis, kalkakmenis ir kt. Svarbu paisyti vienos taisyklės – vengti skirtingos kilmės ir struktūros akmenų. Jų kiekis alpinariume taip pat gali būti įvairus. Vieniems patinka, kai akmenys dominuoja, kitiems – kai sukuria tik foną, o visas dėmesys sutelkiamas į augalus. Svarbu ir dydis: mažame alpinariume neadekvačiai atrodys dideli akmenys – jie tiesiog užgoš augalus.
Dažnai alpinariumo šlaite įrengiama terasa. Ji atlieka ir antierozinę funkciją – neleidžia išplauti dirvožemio. Terasos aukštis ir plotis priklauso nuo šlaito statumo. Augalams sodinti tarp akmenų paliekami nedideli plyšiai.
Dirvožemis
Alpinariumo dirvožemis neturi būti labai derlingas, kad augalai neaugtų per greitai. Biologė Rasa Sverlikienė pataria pasiruošti tokį mišinį: sumaišyti durpių žemę, humusą (kompostą), smulkų žvyrą ar akmenukus.
„Juk alpiniai augalai – tai žolės ir krūmai, augantys kalnuose, kur pučia stiprūs vėjai, dirvožemio yra menkai. Taigi dalį augalų į alpinariumą galima sodinti tiesiog iš pievų, pavyzdžiui, rasakilas, snapučius, kraujažoles, katpėdėles, čiobrelius ir kitus, kuriems nereikia gerų sąlygų.“
Dirvožemį reikėtų parinkti atsižvelgiant į numatytų auginti augalų augimvietes. Dar ekonomiškiau būtų specialiai parinkti augalus, tinkamus augti esamame dirvožemyje. Kartais į vienos rūšies dirvožemį galima pasodinti ir kitokią dirvą mėgstančius augalus. Norint pasodinti kitokių poreikių turintį augalą, jam specialiai įrengiamas dirvožemio lopinėlis, tarkime, smėlingesniame dirvožemyje rūgštesnę, durpingą žemę mėgstantiems augalams sukuriama tokio dirvožemio „salelė“.
Augalai alpinariumui
Pasirinkti augalai turi derėti prie atskirų akmenų ar akmenų grupių. Reikia atsižvelgti į augalų spalvą ir kaip jie atrodo įvairių rūšių akmenų fone. Taip pat svarbu pasirinkti rūšis, kurios pakaitomis viena kitai leistų dominuoti – tada alpinariumai žydi ištisus metus.
„Dominuojanti alpinariumuose yra sumedėjusių augalų kompozicija, todėl reikia kruopščiai apgalvoti, kaip geriausia juos išdėstyti, – dalijasi patirtimi R.Sverlikienė. – Ypač vertingi žemaūgiai spygliuočiai. Taip pat patartina nepamiršti spalvingos lapijos. Norint daugiau ryškių spalvų, reikėtų sodinti augalus skirtingų spalvų lapais.“
Alpinariumas, kaip ir bet kuris gėlynas, gražiausias yra tada, kai augalai pasikeisdami žydi nuolat. Todėl juos renkantis derėtų pradėti nuo anksti pavasarį pražystančių snieguolių, krokų, hiacintų, taip pat pasisodinti vėliau žydinčių įvairiausių rūšių tulpių, rūtenių, margučių, plukių, katilėlių, viendienių, dailiųjų auskarėlių, levisijų, gencijonų, uolaskėlių, šilinių gvazdikų, įvairiausių atspalvių ir rūšių šilokų, snapučių, sinavadų, astrų, vilkdalgių ir vienmečių gėlių, žydinčių iki rudens. Gražų žalią foną žydinčioms gėlėms alpinariume sukuria žemaūgiai spygliuočiai.
Pasirenkant augalus reikėtų stengtis sukurti tokią kompoziciją, kuri atrodytų tarsi natūrali gamtos dalis. Kalnų augalus geriau sodinti viršutinėje dalyje, palaipsniui mažėjančia tvarka žemyn. Sausrai atsparių ir šviesą mėgstančių augalų daugiau sodinama viršuje, o apačioje tinka labiau drėgmę, šešėlį mėgstantys augalai. Pasodinus būtina palaistyti ir šiek tiek patręšti.
Kitokie sprendimai
Alpinariumai stačiame šlaite, šlaiteliuose prie laiptelių, prie vandens, smėlingo grunto alpinariumai gražioje pušyno aplinkoje – tai skirtingai kuriami darželiai, reikalaujantys skirtingų kūrybinių sprendimų ir skirtingų augalų juose.
„Prie krioklio ar kito drėgmės šaltinio patartina rinktis augalus, mėgstančius drėgmę, tarkime, ajeralapius arba sibirinius vilkdalgius, purienas ir kitus, kurių padėtų kurti natūralios gamtos įspūdį, – siūlo R.Sverlikienė. – Jei alpinariumas įrengtas saulėtoje vietoje, galima sodinti kalnuose augančius šilokus, čiobrelius, ylalapius flioksus, šilinius gvazdikus, o pavėsyje puikiai augs šliaužiančiosios žiemės, vaisginos, uolaskėlės ar pachisandros.“
Smėlingoje vietoje, tarkime, pušyne, įrengtame alpinariume galima kurti viržių, erikų, melsvųjų eraičinų, katpėdėlių kompoziciją. Ypač dekoratyvios ir įvairios perkūnropės. Pasak pašnekovės, pastaruoju metu ypač populiarios varpinės žolės – rugiaveidės, drambliažolės ar poavižės. Varpinių gėlių sąžalynai yra ilgalaikiai, be to, jiems reikia mažai priežiūros.
Rūpintis alpinariumu nėra labai sunku. Rekomenduojama dažnai laistyti, ypač svarbu tai daryti pirmomis dienomis pasodinus augalus. Kai augalai įsišaknyja, reikia purenti dirvožemį, kad jo paviršiuje nesudarytų pluta.
Svarbu augalų nepertręšti. Organinių trąšų visai nereikia naudoti. O tręšiant mineralinėmis trąšomis patartina laikytis taisyklės „geriau mažiau negu per daug“. Priešingu atveju augalai pradeda pernelyg vešliai augti, blogiau žydi, neretai praranda formą, juos reikia dažnai genėti. Galima alpinariumo žemę uždengti daržo plėvele ir užpilti akmenukais. Tokiam alpinariumui reikės daug mažiau rankų darbo.
Kaip pasidaryti alpinariumą?
Alpinariumo pagrindui naudokite skaldą. Ją padenkite sodo dirvožemio sluoksniu. Idealiai tinka žemė, likusi iškasus tvenkinį. Alpinariumo viršui (viršutiniam 15–23 cm sluoksniui) naudokite specialų dirvožemio mišinį. Sumaišykite lygiomis dalimis dirvožemį, stambų žvyrą ir durpes ir tolygiai paskleiskite ant kauburio. Padėkite prie pagrindo pirmuosius akmenis. Pasistenkite, kad natūralūs jų sluoksniai būtų vienodos krypties. Naudodamiesi velenu ir dalba sudėkite į vietą kitą akmenų eilę. Sudėję akmenų sluoksnius, priberkite dar žemių ir suplūkite jas aplink akmenis. Stenkitės, kad visi alpinariumo šonai būtų pasvirę į vidų. Jo viršų suformuokite gana lygų, nedarykite smailės. Pasodinkite augalus, paskui dirvožemį padenkite plonu sluoksniu žvyro. Kaip sodinti alpinius augalus?
Išdėliokite augalus į vietas, neišimdami jų iš vazonėlių, kad matytumėte, kaip atrodys kompozicija. Jei reikia, pakeiskite jų vietą. Kastuvėliu iškaskite šiek tiek didesnę duobutę nei augalo šaknų gniužulas. Pasodinkite augalą tinkamame gylyje, aplink šaknis pabarstykite žvyringo dirvožemio ir suplūkite.
