Prieskoniai, kaip ir vaistažolės, gali būti ir maistas, ir vaistas, nelygu kokia vartojama dozė, – pasakoja žolininkas.
„Jei paprastąjį raudonėlį – lot. Origanum vulgare – vartosime dideliais kiekiais, jis gerins virškinimą, gydys peršalimą, veiks kaip antioksidantas. Jei vartosime kaip prieskonį, žiupsneliais, jis gerins maisto skonį, juslines savybes, šiek tiek pagerins virškinimą“, – pasakoja žolininkas ir prisimena, kaip vienas bičiulis jam pasigyrė parduotuvėje nusipirkęs „oregano“ prieskonių. Brangiai sumokėjęs, bet taip gražiai tas pavadinimas skambėjęs.
„Sakau jam: paskaityk, kas pakelio kitoje pusėje parašyta. Juk tai raudonėlis, sode po langais pas tave auga, o tu perki. Kartais mes, nežinodami lotyniškų ar angliškų pavadinimų, susigundome neva neįprastais prieskoniais“, – šypsosi M.Lasinskas.
Kieme vasarą žolininkas ragina prisiskinti ir medetkų žiedlapių – jie, vartojami mažais kiekiais, tarnauja kaip šafrano pakaitalas. Be to, vietoj ciberžolės jų galima dėti į ryžius ar sriubas – šiuos irgi nudažys oranžine spalva, suteiks gerą skonį ir kvapą.
Lietuviškus pačių pasigamintus prieskonius M.Lasinskas vadina maistažolėmis. „Paimi augalą, kokį turi, – kiaulpienės, garšvos lapą, raudonėlį, dilgėlę ar serbento lapą, susidžiovini, kad spalva ir kvapas liktų, kol ima trupėti tarp pirštų, per kiaurasamtį brūkšt brūkšt – ir subyra smulkios dalelės per akutes į lėkštelę. Stambesnės liks arbatai, o smulkios tarnaus kaip maistažolės, lietuviški prieskoniai. O jei nori turėti saldažolių, imk mėtą, melisą, anyžinį lofantą, kitų kvapnių žolelių – ir dėk į pyragą, ledus, kur tik nori.“
Vertingesni nei pirktiniai
Žolininko nuomone, pačių pasigaminti prieskoniai daug vertingesni nei pirktiniai. Mat, anot jo, pirktiniai, esantys prekybcentriuose, sumalti Brazilijoj, Indijoj ar Ispanijoj, paskui, kol atkeliauja iki mūsų, pastovi gal pusę metų, o dar į juos gali būti įdėta kancerogeninių dažų, kad spalva nedingtų. Ir gauni ne maistą ir ne vaistą, o nežinia ką. Sumaltos žolelės geriausią poveikį turi pirmus du vartojimo mėnesius.
Tad reikia tik valios ir fantazijos, ir sveikatinančiais prieskoniais gali pasirūpinti pats, – mano M.Lasinskas.
„Pavyzdžiui, vietoj prieskonių galime naudoti dilgėlių sėklas. Rudeniop, kai jos sunoksta, pakiši ranką po šakele, ir jos pačios į delną subyra. Sudedi į švarų stiklainį, daugiasluoksnį maišelį ar kokį sausą indą, kad nebūtų drėgmės – ir prieskonių lentynoje turi dilgėlių sėklų. Valgai sriubą – įbarstyk šių sėklų. Sriuba bus skanesnė, be to, gausi kalio, magnio, geležies, folio rūgšties. Kad tų mineralų gautum daugiau – gali dar šaukštelį į burną įsidėti, bus kaip maisto papildas.“
Kur dėti eglutės spyglius
Pasibaigus žiemos švenčių laikotarpiui, prie šiukšlių konteinerių sugula Kalėdų eglutės. Deja, daugelis nežino, kad eglutė gali duoti ne tik džiaugsmo sielai, bet ir sveikatos kūnui. Jei žmonės žinotų tam tikrus receptus, eglučių lengva ranka neišmestų.
Spygliuočiai – itin vertingas augalas šaltuoju metų laiku. Gruodį, sausį bei vasarį renkami spygliai pasižymi priešuždegiminėmis, kosulį slopinančiomis, organizmo atsparumą stiprinančiomis savybėmis. Tiesa, spygliai kai kam gali kelti rūgštingumą, todėl tuščiu skrandžiu jų geriau nevartoti. M.Lasinskas pataria pasidaryti spyglių arbatos, sumaltų spyglių dėti į žalią kokteilį, o jei spyglius išdžiovinsi ir sumalsi į miltukus – turėsi prieskonį, kuriame gausu vitamino C.
Kaip pasigaminti spyglių arbatos? Pušies, eglės ar kadagio spyglius sudėti į termosą, užpilti karštu vandeniu, 4 val. arba visą naktį palaikyti ir tuomet gerti. O jei spyglius sumalsime – užteks palaikyti iki 2 val.
Galima pasidaryti ir spyglių nuoviro: pripilti vandens į puodą ir į jį įstatyti mažesnį puodą, į kurį įdėta sauja bet kurio spygliuočio (eglės, pušies ar kadagio) spyglių ir įpiltas litras vandens. Šildyti ant silpnos ugnies apie 30 minučių, paskui uždengus palaikyti dar 30 minučių. Kai atvės, gerti po 1–2 arbatinius šaukštelius per dieną su medumi. Nuovirą dar galima pilti į kūno temperatūros vandens vonią ir joje po 10–15 minučių pagulėti kelis kartus per savaitę.
O kaip panaudoti Kalėdų eglutę? M.Lasinskas rekomenduoja kartkartėmis nuo jos nusiskinti vieną kitą spyglį, dėti tiesiai į burną ir kramtyti. Nukritusius spyglius susišluoti, pasidaryti nuovirą ir pagulėti jo vonelėje. Spygliuočių vonios stiprina bei ramina nervus, lengvina kvėpavimą, gerina odos būklę, mažina reumatinius skausmus.
Vietoj imbiero – krienai
Daugelis mūsų peršalę tarkuojame imbiero arba ciberžolės šaknį, dedame citrinos bei medaus ir geriame arbatą. Tačiau žolininkas M.Lasinskas sako, jog turime puikią imbiero alternatyvą – lietuviškus prieskoninius augalus krienus bei ajerus. Dar ne vėlu jų išsikasti.
„Ajeras – stiprus augalas, įsimetus gabalėlį į burną veikia sutraukiančiai, dezinfekuoja. Jei puola virusai – galima ir krieno pauostyti. O per Kalėdų ir Naujųjų metų šventes suvalgykime šaukštą krienų – nereikės nė imbiero.“
Jis pataria pasigaminti ir krienų traškučių. Iškasame šaknį, švariai nuplauname su šveistuku arba nulupame žievelę. Supjaustome kuo plonesniais griežinėliais ir sudžioviname 60 laipsnių temperatūroje. Dedame traškučius po liežuviu ir kramtome. Kad būtų skaniau – galime užsitepti medaus.
Tačiau veiksmingiausi krienai bus, jei juos valgysime šviežiai sutarkuotus.
Kas „pašviesina akis“
Iš priešgripinių augalų M.Lasinskas ypatingą dėmesį siūlo atkreipti į šeivamedžio ar kadagių uogas. Šeivamedžio žiedų arbata – pagrindinė arbata nuo gripo. Galima užsiplikyti žiedų ir gerti jų arbatą, galima žiedų ar uogų sumalti į miltukus ir ragauti užgeriant vandeniu. „Svarbu, kad į pilvą patektų“, – sako jis. Per dieną nuo gripo išgerti 1–2 litrus arbatos. O uogų kramtymas – puiki apsauga nuo virusų.
„O kadagio uogos – puikus prieskonis, dar „pašviesina“ akis, kaip sakydavo gydytoja Eugenija Šimkūnaitė. Dvi uogas suvalgai – dešine akim geriau matai, dar dvi – ir kaire, – juokauju. Bet kadagio uogos tikrai gerina regėjimą. Galima jų valgyti po uogelę septynias dienas, tris dienas daryti pertrauką, o tada pakartoti. Šios prieskoninės uogos gerina kraujotaką, todėl teigiamai veikia ir akis. Tiesa, jos gali kelti skrandžio rūgštingumą, daug jų valgyti nepatariama nėščiosioms.“
Tepaliukas nuo visko
Savo knygoje „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ žolininkas-farmacininkas pateikia šį receptą.
„Paimk pušies, eglės ar kadagio spyglių (gali bandyti iš šviežių spyglių, bet dažnai nepavyksta dėl per didelio vandens kiekio juose, todėl gali keletą dienų spyglius padžiovinti), gerai sutrink tarp delnų arba grūstuvėje.
Stipriai sutrintus spyglius sudėk į tamsaus stiklo indą ir užpilk aukštos kokybės aliejumi (saulėgrąžų, linų sėmenų, alyvuogių ar kitu) taip, kad spygliai būtų iki viršaus apsemti. Mišinį užkimšk ir gerai supurtyk, padėk ant radiatoriaus arba kitoje šiltoje (bet ne karštoje) vietoje ir laikyk 2–3 savaites, kiekvieną dieną vis supurtydamas.
Po 2–3 savaičių atkimšk butelį – pakvips pušynu, eglynu ar kadagynu, tuomet nukošk ir liks tik klampus skystis – „spygliuočių fitolis“ arba lietuviškai – „spygliuočių aliejinė ištrauka“.
Šią ištrauką vėl supilk į tamsaus stiklo indą ir laikyk vėsioje vietoje ar šaldytuve apie metus. Šia aliejine ištrauka galite tepti panosę vaikučiams nuo slogos, o suaugusiems ir į nosies landas. Galite apsaugoti odą nuo nušalimo, o sutrūkinėjusią, sausą odą, suskilinėjusius padus, skaudamus sąnarius gerai įmasažuokite, užriškite vilnoniu audeklu ir eikite miegoti – nuims skausmus, uždegimą.
Mažiems vaikučiams pirmiausia galite padaryti testą dėl tepaliuko toleravimo: patepkite mažą plotelį ant riešo odos ir jeigu po 20 minučių neparausta oda, neniežti, vadinasi, tinka naudoti.“
Birutė Litvinaitė
