Apie gyvūnų dovanojimą švenčių proga sutiko papasakoti VŠĮ „Penkta koja“ direktorė Agnė Volockytė, kuri papasakojo, kodėl lietuviai renkasi dovanoti gyvūnus ir apie ką prieš dovanodami augintinį tautiečiai nesusimąsto.
Vienišumo jausmo „užkišimas“
Pradėjus narplioti gyvūnų dovanojimo temą su pašnekove, A. Volockytė pastebėjo, kad neretai gyvūnas tampa dovana tuomet, kai manoma, kad artimasis gyvena vienišą gyvenimo būdą.
Pasak jos, tokiu būdu artimieji tarsi „užkiša“ nebendravimo spragą ir tikisi tokiu būdu įveiklinti vienišą artimąjį.
„Neretai senyvo amžiaus žmonėms dovanojami šuniukai, nes jie gyvena vienišą gyvenimą. Visi pasineria į darbus, o tas tėvas, močiutė ar senelis tada lieka nuošaly.
Tada jiems parenka jauną gyvūną, neatitinkantį poreikių, ir, kai nutinka nelaimė, netektis ar liga, tada aplinkoje nė vienam to šuns nebereikia, nes jis dažniausiai nei socializuotas, nei paruoštas gyvenimui mieste“, – apie pirmąjį atvejį pasakojo vadovė.
Pasak jos, tokiu atveju artimieji nesusimąsto apie tai, kas rūpintųsi augintiniu nutikus nelaimei. Tad tokiu būdu yra pakenkiama augintiniui ir šie neretai atsiduria prieglaudoje.
„Tuomet tokie šunys net ne po vieną, o po tris atsiduria prieglaudoje, nes jais nebėra kam rūpintis“, – liūdnai tarė ji.
Vaikai ne visada prižiūri augintinius
Dar vienas atvejis, kurį pateikė A. Volockytė, tėvų noras išpildyti vaikų svajones padovanojant jiems augintinius.
Anot vadovės, tokiu atveju tėvai neretai pervertina savo vaikų galimybes prižiūrėti augintinius ir šie vėliau yra grąžinami į prieglaudas.
„Neretai būna taip, kad mums skambina į prieglaudą ir sako, kad aštuonerių metų vaikas nori šuniuko. Paklausus, kas bus, jeigu vaikas šuniuko nevedžios, mums sako, kad jį vaikas vedžios.
Mes bandome su tais tėvais pakalbėti ir <...> suteikiame mėnesio iššūkį, per kurį vaikas turi suprasti, kad šuniuku reikia rūpintis, jį reikia išvesti.
Jeigu iššūkis išlaikomas, tuomet šunelis keliauja į namus, jeigu ne – tuomet šuniukas lieka prieglaudoje“, – pasakojo A. Volockytė.
Tiesa, ji pridėjo, kad būna ir kitokių atvejų, kuomet vaikams augintiniais rūpintis atsibosta, jie nebenori jų vedžioti. Dėl to specialistė ragino gerai apmąstyti, ar tikrai šeimoje bus kitų narių, kurie norės užsiimti augintinio priežiūra.
Pasak jos, ilgainiui susiduriama su dresūra, lietingu oru, per kurį nesinori vesti šuns, ir „romantikos lieka nedaug“.
Netinkamos veislės pasirinkimas
„Penktos kojos“ vadovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną atvejį, kuomet augintinis padovanojamas į mylinčias rankas, tačiau netinkamai parenkama jo veislė.
Pasak jos, neretai dabar žmonės renkasi gyvūnėlius pagal populiariausias vyraujančias tendencijas. Anot jos, tuomet augintinio pasirinkime prioretizuojamas grožis ar kita savybė, nepasidomint kitomis veislei būdingomis savybėmis.
„Dažniausiai dabar žmonės renkasi gyvūnėlius pagal veisles, pavyzdžiui, renkasi žaislinius pudelius, kurie dabar yra ant bangos“, – sakė ji.
Anot jos, neretai negyvenantys aktyvaus gyvenimo žmonės, pasirenka auginti aktyvų šunį ir vėliau susiduria su problemomis.
„Tie patys taksai yra ne tam išveista veislė, jie neskirti gulėti ant lovos. Arba būna taip, kad, pavyzdžiui, pasiima šunį, tarkime, belgų aviganį, ir mano, kad jis bus protingas, nes taip matė per filmus.
Iš tiesų, už to slepiasi daug darbo ir niekas apie tai net nepagalvoja, tad svarbu atsižvelgti į gyvūno savybes sąmoningai, o ne priimti spontanišką sprendimą“, – aiškino ji.
Vadovės rekomendacijos
Prakalbus apie tai, kokius klausimus šeimoje vertėtų aptarti norint padovanoti artimajam augintinį, A. Volockytė išskyrė kelis iš jų.
Anot jos, visų pirma, reiktų išsiaiškinti, ar tikrai gyvūnas yra reikalingas ir nesukels papildomų kliūčių atsiradęs namuose.
„Taip pat reikėtų aptarti savo aktyvumą, ar tikrai būsite pasirengę išvesti šunį į lauką, užsiimti dresūra bei jo priežiūra.
Reikėtų aptarti ir šeimos ritmą, kuriuo gyvenama, bei klausimą, ar gyvūnėlis netaps našta šeimai“, – pabrėžė ji.
Anot jos, visi šie klausimai yra svarbūs, nes vėliau šeimoje kyla klausimas, kaip pasielgti su nenorimu ar lūkesčių neatitikusiu gyvūnu.
Visame šiame procese nukenčia tiek augintinis, tiek jo šeimininkai, tiek prieglaudos atstovai:
„Pagalvokite, ar tikrai turėsite laiko šunį „iškrauti“, nes kartais jau būna gaila šunį grąžinti į prieglaudą ar kažkam kitam padovanoti, nes jau yra sumokėti pinigai.
Šuo per tą laiką, kol gyvena su naujaisiais šeimininkais negauna kokybiško, jam reikalingo gyvenimo ir tuomet nukenčia visi.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
