Vos ne pusę pasaulio išmaišiusiam Evaldui Aldošinui didelį įspūdį padarė Jordanija. Mat vyras keliavo kitais, turistų nenumintais maršrutais, kurie vedė į šiaurinę Jordanijos dalį.
Kitu keliu per sieną
Nuo Jeruzalės, iš kurios E.Aldošinas pradėjo kelionę, iki Amano gal tik kokie 80 kilometrų. Deja, pasak keliautojo, kilometrai čia nieko nereiškia. Išvažiavęs 10 valandą ryto Amaną jis pasiekė tik 5 valandą vakaro. „Nuo Jeruzalės link sienos su Jordanija veda puikus kelias. Netrukus pasiekiame sienos perėjimo punktą. Ten tvyro, kaip sako čia gyvenantys žmonės, gerai organizuotas chaosas.
Iš tiesų, Alenbi tiltas yra vienintelė vieta, kur Izraelio ir Jordanijos sieną gali kirsti palestiniečiai, mat jie neturi pasų, tik „baltus bilietus“. Sieną kasdien kerta 20–30 tūkst. žmonių. Žydai viską taip suorganizavę, kad procesas būtų kuo klampesnis ir kad antrą kartą čia eiti nesinorėtų. Tiesa, labai atkakliai rėkiant, kad esi užsienietis, galima bandyti pereiti be eilės, bet ir tai negarantuoja sėkmės“, – sakė pašnekovas.
Nenorėdamas gaišti laiko, Evaldas patraukė 120 km į šiaurę palei Jordano
upę į kitą sienos perėjimo punktą. Tai kainavo papildomai pinigų, bet sutaupė laiko ir nervų. Po pasienio patikros procedūrų Evaldas pagaliau atsidūrė Jordanijoje ir pamatė, kad aplink stovi penki tankai, trys šarvuočiai ir iš Amano jo paimti atsiųstas žalias opelis. „Amane maloniai nuteikia vienaženklės kainos. Jordanijos dinarą (JD) visi vadina „džeidi“, nes visas pavadinimas per ilgas. 1 JD – apie 1 eurą. Pasivažinėjimas taksi po Amaną kainuoja 2–3 JD, taksi į Petrą (300 km) – 50 JD. Amano turguje už 5–9 JD galima nusipirkti visai neblogų suvenyrų. Žmonės draugiški.
Gali ilgai apžiūrinėti parduotuves, niekas nesikabinėja, kol neparodai realaus susidomėjimo ką nors pirkti“, – pasakojo E.Aldošinas. Antikinis miestas Džerašas Pernakvojęs pas draugus, kitą dieną keliautojas iš Lietuvos patraukė į Džerašo miestą, esantį į šiaurę nuo Amano. Milžiniškas, puikiai išsilaikęs antikinis miestas. Europoje tokios būklės senovės paminklų niekur neteko matyti. Norint ramiai jį apžiūrėti ir dar paklausyti karališkos gvardijos dūdmaišių orkestro amfi teatre, reikėtų paskirti 3–4 valandas. Prie įėjimo į muziejų – nedidelis turgelis.
Aplandžiojęs jį Evaldas užtiko dailininką su gana originaliais darbais. Išsirinko keturis paveikslus ir po derybų vietoj dailininko prašytų 200 JD keliautojas sumokėjo 70 JD. „Atsisveikindamas jordanietis pasakė: „Pone, jums 5 JD – juk toks niekas, o man tai tiek daug.“ Pasijutęs nejaukiai primečiau dar 5 JD“, – prisiminė E.Aldošinas.
Kitą dieną lietuvis keliauninkas aplankė į pietus nuo Amano esantį Madabą. Sename krikščioniškame mieste kiekvieno atvykusiojo dėmesį patraukia V a. statyta Šv.Jurgio bažnyčia. Joje neįmanoma nesižavėti itin įspūdingomis grindų ir sienų mozaikomis. Visi norintieji gali apsilankyti mozaikų dirbtuvėse, mat būtent jomis garsus šis miestas.
„Nuo Madabos visai netoli iki Nebo kalno, kur Mozė, išvedęs žydų tautą iš Egipto vergovės, esą baigė savo kelionę. Jordanijoje esama ir daugiau biblinių vietų“, – pasakojo vyras.
Sūriausiame planetos vandenyje
Ne kartą buvęs prie Negyvosios jūros Izraelio pusėje keliautojas tikino, kad prieš Jordaniją Izraelio pakrantė
nublanksta vaizdu ir turistų aptarnavimo kokybe. „Jordanijoje stovi prabangių viešbučių kompleksai su marmuru klotais baseinais. Susimoki 15 JD, gauni dienos bilietą ir gali naudotis visa infrastruktūra: drabužinėmis, dušais, baseinu, gultais.
Kaip ir dauguma atvykusiųjų ėjau prie jūros atlikti ritualo – išsiterlioti dumblu, išsidžiovinti ir tada maudytis sūriausiame pasaulio vandens telkinyje. Tačiau ši procedūra „išgręžia“ iš organizmo skysčius, todėl reikia nepamiršti gerti daug vandens “, – perspėjo pašnekovas.
Legendinis Arabijos Lorensas
Kitą dieną jis aplankė Petrą. „Daug nepasakosiu, gražu ir tiek. Kai pirmą kartą pamačiau Petrą nuotraukose, maniau, kad ten pakliūti neįmanoma. Dabar esu dėkingas likimui, kad ten buvau“, – sakė jau seniai kelionių manijos apimtas Evaldas.
Petroje praleidę visą dieną, į Amaną keliautojai nebegrįžo. Ieškoti nakvynės jiems teko važiuoti į Vadi Rumą.
Anot Evaldo, naktis dykumoje kitokia nei Lietuvoje. Daug tamsesnė. „Šeimininkai užkūrė laužą, pavakarieniavome.
Ryte gavome vedlį ir išvažiavome į dykumą pažiūrėti legendinių vietų, kurias išgarsino Didžiosios Britanijos keliautojas, archeologas, lakūnas, karinis veikėjas, pulkininkas leitenantas Tomas Edvardas Lorensas, vadinamas Arabų Lorensu. Jis faktiškai vadovavo arabų sukilimui prieš Vokietijos sąjungininkę Turkiją.
1962 m. sukurtas fi lmas „Arabijos Lorensas“ pelnė 7 Oskarus. Ten, kur mes buvome, jis tikrai gyveno, čia kurtas ir
fi lmas“, – pasakojo Evaldas. Po pietų grįždami į Amaną, keliautojai išsuko iš pagrindinio kelio ir aplankė Karako tvirtovę.
„Savaitė Amane pralėkė kaip viena diena. Išvažiavau atgal kupinas euforijos tuo pačiu keliu. Nesunervino net žydai, išlaikę pasienio poste keturias valandas“, – pasakojo Evaldas.
Nijolė Baronienė