Vadovaujami architektės Rasos Chmieliauskaitės, kauniečiai sumanė akluosius supažindinti su savo gimtojo miesto architektūros istorija – svarbiausiais jos stiliais, jų kaita, būdingiausiais aptariamo stiliaus bruožais. Supažindinti ne naudodami „knygines tiesas“ ar specialiai pagamintus maketus, bet gyvai bendraudami, drauge lankydami pasirinktus objektus. Šitaip akluosius ir jų pagalbininkus, jaunus Kauno architektus ir kitus menininkus, sujungė projektas „(Ne)matoma architektūra“.
Kelionė po architektūrinį Kauną
Perkūno namas (gotika), Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis (barokas), Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų ir senųjų spaudinių skyrius (modernizmas), IX forto muziejus (brutalizmas), Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerija (postmodernizmas) – penki skirtingų stilių objektai, į kuriuos Kauno architektai pakvietė akluosius ir silpnaregius. Visose išvykose kiekvienas neregys turėjo po savanorį, kuris jam padėjo geriau susipažinti su lankomo architektūros objekto proporcijomis, erdvėmis, pastato stilių geriausiai apibūdinančiomis detalėmis.
„Apie architektūrą galima pasiskaityti knygose, aplankyti sudominusį objektą, bet yra didelis skirtumas, kai jį lankai vienas ir kai šalia yra žmogus, galintis profesionaliai papasakoti, paimti tavo ranką ir parodyti, kas kur yra ir kodėl yra taip, o ne kitaip“, – mintimis dalijasi kaunietė Oksana Dobrovolskaja.
„Pažaislyje lankiausi kokius keturis kartus gerai matydamas, kartą – jau būdamas silpnaregis, bet niekada taip gerai jo nepažinau kaip šįkart, būdamas neregys, – pasakoja vilnietis Sigitas Sinkevičius. – Aš dar skiriu šviesą nuo tamsos. Vienoje vietoje bažnyčioje netikėtai patekau į saulės spindulių apšviestą plotą – pasijutau tarsi kokioje laiko mašinoje ar šviesos lifte...“
Pažaislio bažnyčia visiems projekto dalyviams darė bene didžiausią įspūdį, tačiau susidomėjimo netrūko ir lankant kitus statinius. Štai kad ir lietuvišką modernizmą reprezentuojantis Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų ir senųjų spaudinių skyrius – buvę Pramonės, prekybos ir amatų rūmai. Pastatas projektuotas garsaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, statytas tarpukariu, paviršutiniškai žiūrint, įprastas, niekuo neįdomus. Įdomumas atsiskleidžia gilinantis į laikotarpio dvasią, požiūrį į statinio paskirtį ir funkcionalumą, erdvių planą, technologijas. Laiptų turėklai, stalai, negausūs ornamentai – interjeras neperkrautas detalių, bet solidus ir patogus.
Iš vakaro susipažinus su statiniu, kitą dieną jo erdvėse vykdavo kūrybinės dirbtuvės. Neregiai, naudodami įvairias medžiagas, popierių, plastiką, klijus ir kt., patys kūrė atitinkamo architektūros stiliaus nuotaiką, pastato interjero detales, dalijosi savo įžvalgomis ir įspūdžiais. Čia ir paaiškėjo, kad vienoks yra barokinio, kitoks – modernaus statinio langas, kad naudojant minimalias priemones galima daug pasakyti apie pastato interjerą, atskirus jo elementus.
Architektūrinis požiūris per siauras
„(Ne)matoma architektūra“ – ne pirmoji iniciatyva, kurios imasi R. Chmieliauskaitė. „Esu architektė, bet vien architektūrinis požiūris į pastatą yra per siauras, – pasakoja pašnekovė. – Su architektūra susiduriame kiekvieną dieną. Su kolegomis norėjome, kad žmonės išmoktų skaityti ir suprasti architektūros kūrinio daugiasluoksniškumą. Vizualumas – tik vienas jo perskaitymo būdų. Po statinio išore, tuo, ką pamatome jį apžiūrinėdami per pirmąsias minutes, slypi laikotarpio ideologija, medžiagos, technologijos. Norint teisingai suprasti architektūrą, reikia tuos sluoksnius išmokti perskaityti, ne visada būtina kliautis vien rega. Šitaip gimė mintis su architektūra supažindinti neregius.“
Architektė pradėjo domėtis, kaip architektūros objektus pristatyti neregiams, kokia yra Lietuvos ir kitų šalių patirtis. Nenorėjo eiti lengviausiu keliu – pateikti 3D ar kokia kita technologija sukurtą pastato maketą, nes šiais laikais tai jau nebe naujiena. Taip, dedant mintį prie minties, faktą prie fakto, gimė projektas „(Ne)matoma architektūra“.
„Architektūros fenomeną nagrinėjame per pastato funkcionalumą, akustiką, medžiagiškumą ir tai, kas nematoma, – idėjas ir vertybes, laikotarpio iššūkius ir galimybes, – pasakoja R. Chmieliauskaitė. – Stebino žmonių įsitraukimas, smalsumas, domėjimasis. Tai buvo nauja patirtis ne tik akliesiems, bet ir architektams.“
LASS kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnienė pastebi, kad taip išsamiai architektūros stiliai Lietuvoje akliesiems dar nebuvo pristatyti. Pavienių bandymų, išvykų į žymiausias šalies bažnyčias, rūmus ar kitus kultūros objektus buvo, bet nebuvo tokio išsamaus ir kryptingo pristatymo.
L. Puodžiūnienė kalba ne tik apie pažintinę ar kultūrinę šio ir kitų panašių projektų paskirtį, bet ir apie socialinius aspektus, pirmiausia – neįgaliesiems draugiškos aplinkos kūrimą: „Jauni menininkai tiesiogiai pažino neregių galimybes, gabumus ir apribojimus, įsitikino, kad neturėti regos – ne kliūtis gyventi aktyviai, pažinti ir suprasti kultūros vertybes. Lietuvoje, turint galvoje kai kuriuos pastarųjų dienų įvykius ir nuotaikas, vėl pastebimas susipriešinimas, kitokio baimė ir atmetimas. Šie menininkai jau niekada nesakys: mes nenorime, kad mūsų vaikai matytų negalią turinčius žmones ar kad šalia jų tokie žmonės gyventų. Tiesioginis kontaktas labiausiai padeda pažinti žmogų, naikina baimę ir nepasitikėjimą.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.