„Aš nei vergas, nei karalius – tik žmogus“ – kadaise rašė žymus lietuvių rašytojas (V. Mykolaitis – Putinas), tad kasdieniniame gyvenime užsiimu įprasta žmogaus, mamos, moters veikla.
Namuose kuriu jaukumą ir šilumą, atsakingai vykdau mamos pareigas, mėgaujuosi gyvenimu ir kad veiklos nebūtų per mažai – dirbu gimnazijoje neformalaus švietimo organizatore ir Teatro mokytoja. Žodžiu, kasdien esu tarp žmonių ir atiduodu jiems visą save“, – šypsosi T. Arcišauskaitė-Lukošienė.
„Draugai ir artimieji sako, jog esu nuoširdi, jautri, empatiška, turinti gerą humoro jausmą, teisinga, mylinti žmones. Visada gyvenime stengiuosi vadovautis taisykle:
„Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi“ – atrodo tai tik ne sykį girdėta frazė, bet labai veiksminga ir vertinga visomis prasmėmis, tik, deja, ne visi žmonės šią dovaną priima ir ja naudojasi“, – apie tai, kokią Tomą mato artimieji pasakoja moteris.
Vaikai – didžiausias Tomos turtas
Toma turi du nuostabius vaikučius ir pasakoja, kad kaip ir visoms mamoms – jie yra Tomos didžiausias turtas, ryškiausia kelrodė žvaigždė, geriausi draugai ir stipriausias ramstis.
„Beprotiškai juos myliu, tačiau tai nesuteikia man teisės jiems leisti absoliučiai viską. Nesu nei griežta, nei daug jiems leidžianti. Stengiuosi būti tiesiog teisinga, nes mano pareiga ne tik mylėti, bet ir paruošti juos gyvenimui.
Pastarasis, ne paslaptis, būna visoks – lepinantis ir skaudžiai smūgiuojantis, tad mažais žingsniais kartu stengiamės įveikti visas kliūtis. Sprendimus, kurie yra įmanomi jų amžiui, priima vaikai, aš tik parodau kryptis ir galimas pasekmes, veiksmus pasirinkus vieną iš jų.
T. Arcišauskaitė-Lukošienė atvirauja, kad su šeima labiausiai mėgsta keliauti, tik laiko nuolat tam stinga. „Laisvalaikį leidžiame labai įvairiai, būna ir pasyvių dienų, kuomet tiesiog pasirenkame visi kartu žiūrėti filmą ar žaisti stalo žaidimą. Mėgstame ir pasivaikščiojimus.
O kartais taip gera kristi į lovą ir skaityti seniai pamirštą knygą. Šią veiklą mėgsta ne visi šeimos nariai, bet juk kiekvienas esame individualus ir tuo žavus“, – šypsosi Toma.
„Stengiuosi kasmet vaikams namuose sukurti stebuklą“
Artėja didžiosios šių metų šventės – Kalėdos. Toma paklausta apie tai, kaip su šeima ruošiasi sutikti šventes atsako, kad jų šeimoje, turbūt kaip ir daugelyje kitų, ne pačios šv. Kalėdos yra kulminacija, o jų laukimas.
„Namus puošiame pirmąjį gruodžio savaitgalį ir tai darome visa šeima. Net eglutės įžiebimo ceremonija vyksta! Nuo gruodžio pirmosios jau kelerius metus kas vakarą skaitome knygą „Advento belaukiant“. Ilgainiui vaikai jau prisimena įvykių seką ir gali papasakoti pagal skyrių pavadinimus, ką kurią dieną veikia Kalėdų miestelio gyventojai.
Aš būnu skaitytoja, o jie klausytojai. Kaip smagu stebėti jų kartais iš nuostabos išplėstas akis, o kartais drąsiai sakančias „Mamyte, šitą vietą žinau, praleidžiam“.
Na ir, žinoma, laukimo finalas – pasiruošimas Kalėdų senelio ir jo pagalbininkų atvykimui į mūsų namus: sausainiai, pienas, morka – šie patiekalai visada būna padėti ant židinio, ir tikite, ar ne, bet jų stebuklingą naktį tiesiog nelieka“, – šiltomis Kalėdų tradicijomis dalinasi „TV pagalbos“ gelbėtoja.
Toma pasidalino ir šiltais bei jaukiais prisiminimais iš vaikystės. „Kalėdos man kvepia mandarinais... Dabar mes jų galime nusipirkti kone ištisus metus. Anksčiau šis kvapas bent jau mūsų namus pasiekdavo tik prieš gražiausias metų šventes.
Gaudavom po vieną, močiukas (taip mes vadinam savo močiutę) iš žievės lupimo metu padarydavo po gėlę – grožėdavomės ir mažais kąsneliais mėgaudavomės šia prabanga...
Kas vakarą virš televizoriaus padėdavome po vieną šlepetę, mat močiukas sakydavo, kad nakčia pas gerus vaikus ateina nykštukai ir palieka po mažą dovanėlę. Kas rytą taip noriai keldavomės, be jokių kaprizų, nes juk reikėdavo skubėti ir apžiūrėti. Kartą ten radau medžiaginę nosinaitę..labai gražią, išsiuvinėtą..
Dabar bet ką atiduočiau, kad turėčiau prisiminimų dėžutėje, tačiau tada, man, mažai mergaitei, tai buvo tokia tragedija! Gauti iš nykštukų dovanų nosinę?! Dabar labai juokinga, bet tada aš verkiau pusę dienos ir klausiau dangaus, ką padariau tokio blogo, kad man į šlepetę įdėjo nosinę?
Ir dar atsimenu šv. Kūčių vakarus, tokius sakrališkus ir kartu paslaptingus. Plotkelės laužymas, būrimai iš vaško, močiuko pasakojimai apie senaisiais laikais ruošiamas vaišes ir švenčių laukimą...
Turėdama tokią nuostabią didžiųjų metų švenčių laukimo patirtį, stengiuosi ir aš kasmet vaikams namuose sukurti stebuklą. Kad ir po mažą, bet stiprinantį tikėjimą, kad gyvenime nėra vien juoda ir balta, spalvas mes sukuriame patys“, – su meile ir šiluma apie vaikystėje praleistas šventes su močiute pasakoja Toma.
