Šįmet vasarą sukanka dvi datos, susijusios su Vilkaviškio miesto dvaru, kuris pirmąkart buvo paminėtas prieš 350 metų.
Beveik prieš du šimtus metų jo pastatuose keletą dienų gyveno žymiausias to meto karvedys, Prancūzijos imperatorius, kurio vardas vėliau prigijo ir visam dvarvietės statinių kompleksui. Kadangi apie tai rašantieji dažnai kopijavo vieni kitus ir mažai besigilino į istorines tiesas, tai pribrendo būtinybė į šiuos įvykius pasižiūrėti rimčiau. Ar ne per daug garbės suteikta nykiam mūro – medžių pastatui, stovinčiam rytiniame miesto pakraštyje?
Švedų okupacinė valdžia XVII a. viduryje dalijo savo šalininkams pabėgusių priešų ir kitokius dvarus. Taip 1655 m. Ukmergės maršalka Jonas Mieženskis gavo Prienų seniūniją su Vilkaviškio girininkija. Apie čia buvusį dvarą rastame dokumente nieko nekalbama.
Tiesa, vėliau pažymima. kad ankstesnieji šeimininkai dvarą atsiėmė tik išvijus švedų kareivius. Istorikas J. Totoraitis, teigia, kad neįvardintame 1660 m. mokesčių sąraše šalia keleto tenutų minimas ir Vilkaviškio tenutas, t.y. didžiajam kunigaikščiui priklausantis dvaras (čia terminas „dvaras“ nepavartotas). Tai seniausia data, kurioje užfiksuotas Vilkaviškio dvaro vardas.
Nevardinsiu vėlesnių dvaro šeimininkų ar jo administratorių ir persikelsime į XVIII a. antrąjį ketvirtį. Pasiaiškinsime dvaro rūmų pastatymo aplinkybes. 1730 m. balandžio 15 d. Augustas II suteikė teisę iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją ir Vilkaviškio seniūno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir kariuomenės generalinio regimentoriaus Mykolo Kaributo Višniaveckio žmonai Teklei Radvilaitei Višniaveckai. Privilegijoje pažymima, kad duodami valdyti palivarkai bei miestai, o į valstybės iždą turės mokėti tik kvartos arba donacijos mokestį.
1732 m. Vilkaviškio seniūnijos inventoriuje nurodoma, kad tuo metu Vilkaviškio mieste, netoli Kauno gatvės, ėjo ir Dvaro (Zamkowa) gatvė. Tai dar vienas dokumentas, kuriame netiesiogiai minimas Vilkaviškio miesto dvaras. Ta gatvė vingiavo rytine miesto dalimi. Vadinasi, jei jau tuomet buvo tokiu vardu gatvė, tai ne pirmi metai egzistavo ir dvaras. 1738 m. dokumente dar kartą paaiškėja, kad Vilkaviškio seniūnijai sėkmingai vadovavo Vilniaus vaivada, LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višnioveckis. Seniūniją administravo Anastazijus Danovskis, iždo raštininkas. Tame dokumente sakoma, kad miestas už turimas krautuvėles ir sklypus dvarui moka 290 auksinų 14 grašių, už dirbamą žemę 400 auksinų, miesto gėrimų mokesčio arenda ir malūnas duoda 1800 auksinų 10 grašių pajamų. Tų metų seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad Vilkaviškio mieste buvo 19 seniūnijai priklausančių dūmų. Paties magdeburginio miesto dūmų skaičius nenurodytas.
Kartais literatūroje tvirtinama, kad šiuolaikiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1744 metais. Nenustatyta, kuo pagrįstas šis teiginys. Jei tai būtų tiesa, tai statybos nuopelnus reikėtų priskirti tik ką paminėtiems žmonėms. Galbūt, taip ir buvo, o klasicizmo rūbą pastatas „apsivilko“ kiek vėliau.
LDK didysis hetmonas Mykolas Servantas Kaributas Višnioveckis neturėjo sūnų, tai iki 1730 m. buvo neaišku, kad valdys seniūniją ir dvarą. 1745 m. jo našlė, dvaro savininkė Teklė Radvilaitė – Višnioveckienė ištekėjo už Mykolo Sapiegos (1711 – 1760) Po dvejų metų mirė jo žmona ir1747 (kitais šaltiniais – 1748 m.) vedė trečiąkart – šįkart Aleksandrą Čartorickytę (1730 – 1798), kuriai išrūpino Vilkaviškio seniūnės pareigas. 1760 m. mirė jos vyras, buvęs Vilkaviškio šeimininkas Mykolas Sapiega. Kitais metais Aleksandra Čartorickytė – Sapiegienė ištekėjo už Mykolo Oginskio, tačiau ir toliau mirties 1798 m. liko Vilkaviškio seniūne. Pagal kitus šaltinius oficialiai šias pareigas perėmė jos vyras, bet realiai niekas nepasikeitė – didikas buvo užsiėmęs globalesniais sumanymais ir nebespėjo būti visose savo valdomose seniūnijose.
1757 m. Vilkaviškio miesto činšo registre minimos septynios miesto gatvės: Gardino (9 namai), Varšuvos (22), Kisiniškių (54), Aukštoji (27), Kauno (16), Gudelių (31), Pilies (20). Taigi, per dešimt metų šioje gatvėje iškilo du gyvenamieji namai. Suprantama, kad dvaro buvimas trukdė šioje vietovėje plėtotis urbanizacijos procesui. Du stambūs mediniai pastatai išaugo ir dvarvietėje – labai tikėtina, kad tuomet ir buvo pastatyti dvaro bei seniūnijos rūmai; pastaruosiuose ir įsikūrė imperatorius Napoleonas.
Pagal 1773 m. gruodžio 26 d. privilegiją Stanislovas Augustas suteikė teisę Vilkaviškio seniūniją, valdomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, Vilkaviškio seniūno, Mykolo Kazimiero Oginskio (1728 – 1780), iki gyvos galvos valdyti ir jo žmonai (jeigu vyras mirtų) Aleksandrai Čartorickytei-Oginskienei. Tai buvo svarbu, nes didikai neturėjo palikuonių. Deja, taip nutiko, kad Aleksandra mirė dviem metais anksčiau už savo vyrą. Buvęs pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karūną rezidavo Slonime, o Vilkaviškyje buvodavo tik tuomet, kai rūpinosi jo vardu vadinamo kanalo kasimu – buvo siekiama sujungti Juodosios ir Baltijos jūrų upių baseinus. Didikas dar valdė Švėkšnos dvarą ir Sluškų rūmus Vilniuje. 1776 m. sausio 25 d. sudarytame Kauno pavieto padūmės mokesčių mokėtojų sąraše nurodyta, kad Vilkaviškio parapijoje yra vienas Oginskių valdomas Vilkaviškio dvaras, kuriam priklauso tik keturi dūmai. Iš portiko aprašymo galima manyti, kad jau tuomet stovėjo čia minimi rūmai.
Galbūt, dabar yra išlikęs jau ne pirmasis, bet Mykolo Kazimiero Oginskio statytas dvaras, nes tik tuomet į Lietuvą atkeliavo klasicizmo stilius: mūriniai (mažesnė dalis – medinė) simetriškos formos rūmų fasadas išsiskiria trikampiu frontonu ir keturiomis kolonomis. Tiesa, vėliau pastatas buvo prailgintas į rytų pusę ir tapo asimetrišku. 1782 m. dvarvietėje stovėjo smuklė, kuri per mieste siautėjusius gaisrus sudegė. Jei ne ši nelaimė, tai, galbūt, nieko nesužinotume apie dvaro ansamblio statinius. Rūmai nuo ugnies nenukentėjo, nes buvo mūriniai (išskyrus kai kurias pastato dalis). Spėta išgelbėti ir kitus pastatus. Deja, neišsiaiškinta kiek ir kokių statinių būta. Vadinasi, 1782 m. stovėjo ir dabar esantys rūmai, kurie jau seniai nekvepėjo dažais, tinku, spaliais ir vašku, t.y. statybos „palydovais“. Tikėtina, kad šiuolaikinis rūmų pastatas iškilo tarp 1750 – 1780 metų. Ir vargu, ar sužinosime jo tikslesnę „gimimo“ datą.
Dėl Šeimenos ir Vilkaujos santakoje esančio pusiasalio mažų matmenų parke skendinti dvaro sodyba užėmė netaisyklingos formos teritoriją. Matyt, XVIII a. II pusėje ji buvo kiek didesnė – dabar užima 4 ha plotą. Literatūroje parkas klaidingai pateikiamas kaip nesenas – 1812 m. jame augo jau ne pirmos jaunystės tikslingai pasodinti medžiai. B.Kviklio leidinyje yra iliustracija senos tuopos, dar menančios Napoleono laikus. Nežinoma, kas po garsiojo Oginskio mirties tapo dvaro savininku ar valdytoju, bet juo galėjo būti ir napoleonmečiu minimas Babeckis. Per 1794 m. sukilimą dvare slapstėsi vienas iš aukščiausių vadų generolas Antoni Chlewiński (1750 – 1800), kuris neblogai sutarė su prūsų valdžia, tačiau buvo suimtas pačios sukilėlių vadovybės ir areštuotas. Iš jo sūnaus, švietimo ir kultūros mecenato, Mykolo Chlevinskio (1793 – 1831), prisiminimų ir jo caro valdžios tardymo protokolų, paaiškėja, kai kurios detalės apie Vilkaviškio dvarą. Pasirodo, kad 1794 m. rugpjūtį ir rugsėjį dvarvietėje būta „judančio" tiltelio per Vilkaują. Vienas tiltelio galas prasidėjo ties buvusiu seniūno namu. Apie tą tiltelį, prie kurio tiesiai iš „kambarių" nusileisdavo ir imperatorius Napoleonas, kalba pastarojo bendražygiai. M. Chlevinskio tėvas skundėsi, kad „ištuštintoje" dvaro bibliotekoje beveik nebuvo knygų, tai teko vartyti tas pačias. Beje, kelios knygos su Vilkaviškio dvaro žymekliais buvo rastos per 1823 metų kratą Chlevinskių valdytame Gėluvos dvare; Mykolas Chlevinskis priklausė slaptai švietėjiškai masonų ložei „Uolusis lietuvis". Tadas Kosčiuška pasigailėjo prastai sukilėlių būriui vadovavusio ir nebaudė mirties bausme. Vis tik lieka neissiaiškinta, kas šeimininkavo dvare po LDK žlugimo. 1800 m. miestas dvarui mokėjo 425 talerius 30 grašių mokesčių.
Europos užkariautojas savo 250 tūkstančių karių į Vilkaviškį įvedė birželio 19 d. (dar yra nurodomos 21 ir 22 d., bet jos abejotinos) ir, paprašęs Vilkaviškio ekonomijos valdytojo Babeckio, įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje (buvo daug didelių neužstatytų plotų) rytinėje miesto dalyje.
Kunigas Bonaventūras Butkevičius (1794 – 1871) savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį. Tuo metu jis buvo atostogaujantis Seinų licėjaus moksleivis. Tuos įvykius aprašė, kai 1861 – 1864 metais ėjo Vilkaviškio klebono pareigas. Sukilimui pralaimint paliko Vilkaviškį ir apsigyveno Varšuvoje, kur buvo vietinės rusų administracijos informatoriumi apie Seinų vyskupijos bažnytinius reikalus ir apie politinį tos vyskupijos kunigų ištikimumą. Seinų vyskupija pareikalavo, kad B. Butkevičius grįžtų į Vilkaviškį. Prisiminimus užrašė lenkiškai, o išverstus spausdino rusiškoje spaudoje. Ištrauka apie “Napoleono žygiavimą per Lietuvą 1812 metais" buvo publikuota 1921 m.„Mūsų žinyne“.
B. Butkevičius rašė: ,,Saulei sėdant toje pusėje, iš kur turėjo atvykti Napoleonas, mes pastebėjome dulkių stulpą ir išgirdome trimito garsą, šaukiantį duoti kelią imperatoriui. Ir iš tiesų, praslinkus kelioms minutėms, vežimėlyje, pakinkytame vienu arkliu, kurį pats valdė, pasirodė Napoleonas (...). Karvedys buvo „apsivilkęs raitųjų šaulių pulko mundiru, trumpa smėlio spalvos miline ir trikampe kepure“. Imperatoriaus veide, nors ir apdengtame dulkėmis, buvo galima pastebėti nuovargį ir nerimą. Jo blogas ūpas pavirto didžiausia rūstybe, kada Vilkaviškyje sužinojo, kad ne tiktai kariuomenė, bet netgi jo gvardija neturi reikalingiausio maisto. „Visą naktį jis nemiegojo ir neleido miegoti kitiems, nes visi turėjo rūpintis įrengti krosnis duonai kepti. Dėl tos priežasties kariuomenė Vilkaviškyje pasiliko dar keturias dienas, ir karas Rusijai buvo paskelbtas keturiomis dienomis vėliau. Visą tą laiką Napoleonas šnekučiavosi su kareiviais, įsakė jiems išduoti po dvigubą porciją maisto ir vyno".
Imperatorius labai supyko, kai sužinojo, kad jo armija miestelyje ir jo apylinkėse negauna duonos ir kitų būtinų produktų. Didžiąją klėtį greitai pertvarkė į duonos kepyklą – pastatė krosnis ir kaminus. Pakurti krosnims duonai kepti buvo nuplėšyti šiaudiniai miestiečių namų stogai. Pats nemiegojo visą naktį, kol nebuvo iškeptas reikiamas kiekis duonos. Manoma, kad susirūpinimas tiekimo problemomis ir sulaikė Napoleoną Vilkaviškyje ilgesniam laikui. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenės karininkai už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais, tačiau eiliniai kariai savo elgesiu nesiskyrė nuo eilinių plėšikų. Tikėtina, kad tai buvo didžiausias kada nors dabartinėje Lietuvos teritorijoje, vienoje vietoje sutelktas karinis kontingentas.
Lenkų keliautojas ir istorikas A. Polujanskis teigia, kad imperatorius įsikūrė viename dvaro pastate, o aukščiausi karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Neapolio karalius Joachimas Muratas apsistojo klebonijoje, o Italijos vicekaralius Eugenijus Boharne (Eugen Beauharnais) – vienintelio miesto gydytojo namuose. Tikėtina, kad didysis karvedys įsikūrė ne pagrindiniuose rūmuose, o „didžiuliame mediniame pastate, seniai pastatytame seniūnui gyventi ant Vilkaujos upės kranto". Vadinasi, kalbama ne apie didžiuosius rūmus, kurie stovėjo arčiau Šeimenos upės. Seniūno namas buvo orientuotas priešingai rūmams – iš rytų į vakarus (pasaulio šalis įvardiju sąlyginai).
A. Polujanskis šiuos duomenis surinko ne tik iš vilkaviškiečių pasakojimų, bet ir perskaitęs prancūzų karvedžių dienoraščius bei prisiminimus. Kiti dvaro statiniai taip pat buvo tinkamai sutvarkyti ir išpuošti, kad tiktų gyventi. Per visą buvimo Vilkaviškyje laiką Napoleono kariuomenė už prekes gyventojams mokėjo aukso pinigais.
Įėjimas į imperatoriaus namo erdvų prieškambarį, buvo iš vakarų pusės galinės dalies. Vadinasi, tai negalėjo būti dabartiniai rūmai, kurie stovėjo pietų – šiaurės kryptimi. Tokia orientacija pagal pasaulio šalis tiko tik seniūno namui, kurio vakarinis galas rėmėsi į kairįjį Vilkaujos krantą. Toliau už prieškambario – didžioji salė. Iš Napoleono namas turėjo daug įvairių patalpų – kitame kambaryje už salės buvo miegamasis, kurioje stovėjo kuklūs baldai. Metalinis stalelis, aptrauktas žalios spalvos audiniu, tapo svarbių sukurtų dekretų liudininku. Ant jo Napoleonas pasirašė atsišaukimą, kurį birželio 21 d. kariuomenės štabo viršininkas, maršalas Lui Aleksandras Bertje (Louis Alexandre Berthier) perskaitė kariams – taip Europos užkariautojai paskelbė karą Rusijai.
Namas, kuriame gyveno imperatorius, neišliko (atrodo, kad buvo nugriautas, nes buvo sutręšęs, o ir seniūno pareigų neliko). „Gaila, bet neliko ir jo piešinio" – apie 1859 m. apgailestavo A. Polujanskis. Minėtas apvalus stalelis apie XIX a. viduryje stovėjo pas Rutkiškių dvaro (į šiaurės vakarus nuo Alvito) savininką Galerą. Beje, prie šio stalelio gimė ir daugiau reikšmingų sumanymų. 1860 m. rugpjūčio 13 d. Rutkiškių dvare, susirinko sukilimo organizavimo komitetas, kuris tuo metu sprendė finansinius pasiruošimo klausimus. Šiame pasitarime dalyvavo Rementiškių, Kataučiznos, Šiaudiniškių ir Simanėliškių dvarininkai. Baldo, iki 1940 m. stovėjusio Rutkiškių dvare, likimas nežinomas.
Imperatorius Napoleonas, pagyvenęs keturias dienas, 23 dienos ankstyvą rytą, patraukė į Kauną, pažadėjęs, jei laimės karą prieš Rusijos imperiją, Vilkaviškį padarysiąs mažuoju Paryžiumi.
Nekonkrečiai apie tuos įvykius romane „Karas ir taika“ kalba ir rašytojas L. Tolstojus. Literatūroje vyrauja klaidinga nuomonė, kad imperatorius buvo įsikūręs pagrindiniuose dvaro rūmuose – jis gyvenimui pasirinko nuošalesnį dvaro kampelį. Neįtikėtina, kad šis žmogus nakvojo žygio palapinėje – apie tai ir užsimenama. Kol Napoleonui sekėsi kariauti, tol jis apsistodavo stacionariuose pastatuose. Daugelis žinojo apie prastus imperatoriaus ir dvarininkų santykius – pastarieji buvo nepatenkinti baudžiavos panaikinimu. Tai įvertindamas Napoleonas niekada nenakvodavo dvaro rūmuose; netgi stengdavosi į juos neužeiti. Ir negalėjo atsirasti aplinkybių, kurios priverstų pakeisti neigiamą imperatoriaus nusistatymą dvarų šeimininkams ir jų propaguojamai gyvensenai. Jau ir ši priežastis byloja, kad Napoleono rūmuose ... nebūta Napoleono.
Tikėtina, kad karštomis birželio dienomis jis sėdėjo po aukšta ir plačia trijų kamienų liepa, prie akmenine girnapuse tapusio stalo. Už kito stalo sėdėjo ilgametis imperatoriaus palydovas Bertje, kuris keliavo su kilnojamąja biblioteka ir dėžėmis prikrautomis dekretų bei žemėlapių. Jis valdovą suprato iš pusės žodžio ir ant stalo laiku paskleisdavo reikalingus žemėlapius. Štabo viršininko smulkmeniškumas, pedantiškas kruopštumas atsispindėjo ne tik elgesyje su maršalais ir generolais, bet ir jo kruopščiai pildytuose dienoraščiuose, kurie leidžia geriau suprasti to meto įvykius.
Minėtą akmeninį „baldą“ buvo galima matyti lietuviškame atviruke, išleistame prieš Pirmąjį pasaulinį karą, t.y. minint didžiojo karvedžio pasirodymo Lietuvoje šimtmetį. Girnapusė - stalas užfiksuotas ir 1934 m. nuotraukoje, išspausdintoje viename laikraščių. Pokariu akmuo skilo, įklimpo giliau į žemę, apsinešė dumblo sluoksniu (toje aikštėje vyko įvairūs mitingai), o vėliau buvo vietinio apsukruolio atkastas ir išgabentas į jo sodą.
Sutręšusi trikamienė liepa buvo nukirsta „brandžiu“ sovietmečiu.
Po Napoleono karų dvaras atiteko vienam caro armijos generolui.
Didysis karvedys prognozavo, kad su Rusijos armija teks susidurti netoli Kauno, todėl Vilkaviškyje, dvaro laukuose, planavo statyti didžiulę ligoninę, kurioje būtų gydomi sužeisti kariai. Jis apžiūrėjo dvaro teritoriją ir gydyklos statybai skyrė 2 milijonus 300 tūkstančių aukso zlotų. Kadangi didesnio mūšio neįvyko, tai pasikeitė ir planai.
Europos „užkariautojas“ čia daugiau nesugrįžo, bet jo vardas „prilipo“ statiniams, kuriuose jis ar jo kariškiai praleido kelias 1812 m. birželio dienas. Dar sovietmečiu vilkaviškiečiai prisiminė, kad spaudos draudimo metais dvare gyveno kažkoks rusų generolas, o po mirties turtai atiteko jo šeimininkei ir sugyventinei Magdelenai. Esant generolui gyvam rūmai turėjo Generolo vardą, o valdymą perėmus jo našlei – grįžo senasis Napoleono dvaro pavadinimas. Yra žinoma, kad XIX a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo spirito varykla ir šeši gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 93 gyventojai.
1930 m. atidarius Vilkaviškyje kunigų seminariją, apie dvaro pertvarkymą savaitraštis „Šaltinis“ (1926 m. rugsėjo 30 d.) taip rašė: „Padarius remontą vadinamiems Napoleono namams, iš Marijampolės persikėlė čia vyskupai, kurie tuose rūmuose apsigyvena“. Taigi, imperatoriaus apsilankymas ir tuomet buvo nepamirštas.
1940 m. vykdant sovietinę žemės reformą, dvarą likvidavo. 1942 m. vokiečiai dvaro klojime įrengė Raudonosios armijos belaisvių stovyklą. Jie paskutiniems savininkams grąžino tik vyskupo rūmus (t.y. buvusio dvaro rūmus), kuriuose iki 1944 m. vasaros veikė seminarija. Grįžus Raudonajai armijai, vyskupas A. Karosas pasitraukė į Šunskus, o seminaristai – išsivaikščiojo. Karui baigiantis, dvaras liko tuščias. Po karo jame įsikūrė tarybinio ūkio administracija. Sovietmečiu dvarą pavertė bendrabučiu, kuriame kai kurie gyventojai vėliau ir įsigijo patalpas. Išliko dviejų aukštų mūriniai - mediniai rūmai, mažasis bei didysis kumetynai, parko fragmentai.
Suprantama, kad žmonėms patinka prisiskirti svetimus nuopelnus ir pagyventi garsių žmonių „saulutėje“, bet reikia aiškiai pasakyti, kad dabar stovinčiuose Vilkaviškio miesto dvaro rūmuose, Prancūzijos imperatorius ne tik nenakvojo, bet, matyt, ir nesilankė. Todėl reikėtų atsargiau klijuoti Napoleono dvaro „etiketę“, pasakant tiesą, kuri yra gerokai kitokia, negu suformuota nesenuose dvaro aprašymuose – namo, kuriame gyveno imperatorius, jau nėra daugiau kaip 150 metų . Na, ir nesvarbu, kad šia žinia nusivils vienas kitas prancūzas ar mūsiškis, turistų ir sensacijų ištroškusių žmonių viliotojas. Ir vis tik vertėtų į rūmus partempti girnapusės – stalo liekanas, išlikusią klasicizmo stiliaus spintą, nupieštą imperatoriaus asmens sargybinio R. Razo prisiminimų knygoje, ir įrengti simbolinę ekspoziciją – juk šis mūsų krašto nukariautojas atėjo ir išėjo, o jo laisvės pojūtis, suteiktas to meto Užnemunės baudžiauninkams, persidavė ir kitiems lietuviams bei išliko gyvybingas iki dabar.
Benjaminas Mašalaitis
