„Camelia“ vaistinininkė Greta Šimkė pažymi, kad egzistuoja net per 80 skirtingų grybelių rūšių, galinčių gyventi ant pėdų, tačiau nuramina – tik keletas jų sukelia nemalonius simptomus ir neestetišką vaizdą.
„Vienas iš dažniausių odos ar nagų grybelį sukeliančių organizmų – dermatotofitastas.. Du dažniausiai pasitaikantys – onichomikozė – nagų grybelis ir „atleto pėda“ – odos arba / ir nagų grybelis“, – pažymi G. Šimkė.
Pėdų ir nagų grybelio sukėlėjai
Vaistininkė pasakoja, kad onichomikozę sukeliančios bakterijos veisiasi šiltose, drėgnose ir tamsiose vietose, tad avalynė yra puiki terpė joms veistis. Tačiau jie plinta bene visur, kur gali įvykti kontaktas su kito asmens pėdų prakaitu: viešose pirtyse, dušuose, baseinuose, sporto klubuose, viešbučiuose.
„Kitaip tariant – ten, kur visai neavima, avima atvira ar prakaituota avalynė“, – apibendrina vaistininkė.
Ji priduria, kam kyla didesnė rizika susidurti su šia bėda: „Didesnė rizika susirgti kyla tiems, kas turi viršsvorio, silpną imuninę sistemą, yra vyresnio amžiaus ar patyrė įvairių kojų nagų sužeidimų.“
Panašiomis sąlygomis, kaip onichomikoze, apsigyvena ir „atleto pėda“ vadinamas grybelis. Tačiau neapsigaukite – su šia bėda susiduria ne tik sportininkai.
„Jis paveikia ne tik sportininkus, dažnai juo užsikrečia vyrai bei jaunimas, diabetu sergantys asmenys. Į rizikos grupes taip pat papuola nepatogią ar nekokybišką avalynę avintys, sintetinės medžiagos kojines dėvintys, daug prakaituojantys, dažnai besimaudantys viešuose vandens telkiniuose žmonės“, – aiškino pašnekovė.
Kam ir kada rizika užsikrėsti grybeliu didesnė?
G. Šimkė pažymi, kad kaip ir kitų infekcijų atvejais, taip ir grybeliu dažniau užsikrečia asmenys, turintys lėtinių ligų, vartojantys steroidinius ar imunitetą slopinančius vaistus.
Didesnė rizika kyla net tiems, kurių organizmui trūksta svarbiausių vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, magnio, kalcio, geležies, vitamino D. Ir užklupti ši bėda gali bet kokio amžiaus žmogų:
„Iš esmės grybeliu gali užsikrėsti įvairaus amžiaus žmonės – nuo vaikų iki senjorų. Jei šeimos narys turi pėdų grybelį, didelė tikimybė, kad infekcija užsikrės ir iki artimieji.“
Taip pat pastebima, kad pėdų grybeliui būdingas sezoniškumas, juo dažniau užsikrečiama vasarą ir žiemą, tačiau tai lemia skirtingos priežastys.
„Šiltuoju metų laiku žmonės mėgsta vaikščioti basomis, dažniau maudosi viešuose vandens telkiniuose. Vasarą pėdos taip pat prakaituoja dėl karšto oro, o jei avima netinkama ir uždara avalynė, ji retai plaunama ar vėdinama – grybelio tikimybė dar labiau išauga.
Žiemą grybeliu dažniausiai susergama dėl sunkios ir nepatogios avalynės, drėgnų kojinių, taip pat dėl suprastėjusios mitybos – neretai daržoves ir vaisius pakeičia sunkesnis, riebus maistas – ir mažo fizinio aktyvumo nusilpęs imunitetas“, – paaiškino vaistininkė.
Pėdų grybelio požymiai
Pasiteiravus, kaip atpažinti pėdų grybelį, G. Šimkė išskiria, kad „atleto pėda“ ir onichomikozė paveikia skirtingas vietas. Tad kokie požymiai išduoda, kad užsikrėtėme „atleto pėda“?
„Atleto pėda“ vystosi tarpupirščiuose bei ant pačios pėdos, gali išplisti į šonus ar kulną. Pagrindiniai simptomai yra mažos, sausos pūslelės, besilupanti oda, primenanti žvynelius, taip pat nemalonus kvapas ar net žalsvų atspalvių turinti oda.“
Kalbėdama apie onichomikozę, vaistininkė pažymi, kad ši infekcija paveikia konkrečiai kojų nagus, dažniausiai – didžiausią ir mažiausią.
„Užsikrėtus ant nagų atsiranda gelsvi ar balsvi dryžiai, dėmelės, o pats nagas įgauna žalsvai gelsvą spalvą. Nago plokštelė tampa labai kieta, grublėta, gali įskilti ar atšokinėti nuo odos“, – onichomikozės požymius vardijo specialistė.
Pastebėjus pirmuosius pėdų ar nagų grybelio požymius, vaistininkė įspėja nelaukti ir problemą aptarti su vaistininku ar gydytoju, nes jam išplitus ir įsisenėjus, grybelį pašalinti bus daug sunkiau, be to, galimos ir komplikacijos – jis gali išplisti, pažeisti odą kitose kūno vietose, taip pat gali išsivystyti antrinės odos infekcijos.
„Pirmose grybelio stadijose dažnai rekomenduojama suintensyvinti pėdų ir nago priežiūrą: tinkamai kirpti nagus, dažniau prausti, kruopščiai nusausinti, kojinėms sudrėkus – jas pakeisti, nedėvėti nepatogios avalynės, ja nesidalinti su kitais žmonėmis“, – ko imtis susidūrus su grybeliu patarė G. Šimkė.
Grybelinių infekcijų gydymas ir prevencija
Dar vienas patarimas – tepti pėdų grybelį gydyti padedančiais kremais ar naudoti specialiai nagui skirtus preparatus. Pasiteiravus, kokių medžiagų ieškoti grybelio gydymui skirtuose preparatuose, vaistininkė pasidalino patarimais:
„Vaistiniuose preparatuose dažniausiai vyrauja tokios veikliosios medžiagos kaip amorolfinas, terbinafinas, klotrimazolis, ciklopiroksas ir kitos. Vietinio poveikių kremų, skirtų gydyti nagų grybelį, sudėtyje taip pat neretai būna glicerino, pentandiolio, pantenolio ar tam tikros rūgšties, pavyzdžiui, pieno, citrinų ar salicilo ar arbatmedžio aliejaus.
Sudėtis priklauso nuo paties preparato formos – tai gali būti tiek pieštukas, tiek lakas ar gelis, kremas, purškiklis.“
Pašnekovė pabrėžia, kad kai kurių priešgrybelinių preparatų negalima naudoti nėščiosioms ar diabetu sergantiems žmonėms, todėl reikėtų pasitarti su vaistininku. O itin sunkiais atvejais gali prireikti gydytojo pagalbos – tada bus skiriamos ne tik vietiškai veikiančios nereceptinės priemonės, bet ir receptiniai priešgrybeliniai vaistai, o esant kritinei situacijai gali prireikti chirurgiškai šalinti užkrėstą nagą.
Vis tik, neretai grybeliu užsikrėtę žmonės ieško naminių, vadinamų liaudiškų priemonių. G. Šimkė sako – galvojama, kad beržo degutas, jodas ar vandenilio peroksidas gali padėti išnaikinti grybelį, tačiau vaistininkė primena, kad tai nėra moksliškai įrodytos priemonės.
„Geriausia pasitikėti mokslu, tyrimais, atidžiai savo sveikatos būklę nupasakoti gydytojui ar vaistininkui, kuris ir padės pasirinkti tinkamiausią sprendimą. Kitu atveju, netyčia galima sukelti sau žalą užkrečiant grybelio paveiktas vietas kitomis infekcijomis“, – įspėja specialistė.
O kad kiltų kuo mažesnė rizika susidurti su šia problema, vaistininkė G. Šimkė pasidalino naudingais patarimais:
- Labai svarbu užtikrinti maksimalią higieną: visose viešose vietose, net tose, kur yra kilimų ar kiliminių dangų, dėvėti avalynę, dezinfekuoti ją, jei yra dėvėta kito žmogaus;
- Pastebėjus polinkį į grybelį – vengti viešų pirčių, baseinų arba būtinai dėvėti šlepetes;
- Avėti kiek įmanoma kokybiškesnę avalynę, dėvėti natūralių medžiagų kojines, kurios praleistų orą;
- Rūpintis savo imuninės sistemos stiprumu.
