Iš daugelio kovo mėnesio laiškų pasirinkau du pačius būdingiausius. Dvi moterys dūsta šeimoje. Tik viena pasirinko neištikimybę, o kita – kankinasi, likdama ištikima ir nekęsdama savęs. Koks variantas geresnis? Spręskite patys.
Eglė (vardas pakeistas) rašo: „Sveiki, myliu du vyrus vienu metu, gal kiek skirtingai. Su vienu gyvename kartu trejus metus. Su kitu susitikinėju apie porą mėnesių. Jaučiuosi gerai – ir su vienu, ir su kitu. Naujasis, tiesa, kelia didesnę aistrą, bet savo „rimtąjį“ myliu gana tvirtai. Man visa tai nėra problema, bet problema bus manajam, kai jis sužinos, o tada atsilieps ir man.
Neįsivaizduoju, ką daryti. Du kartus pasakiau „meilužiui“, kad negaliu su juo būti ir kad viskas baigta. Jis – atkaklus, juolab kad aš nesugebėjau išlaikyti atstumo – mano dvi pusės plėšo mane taip stipriai, kad skauda vos ne fiziškai. Nebejaučiu savyje harmonijos.
Jei reikėtų pasirinkti ir aš tai padaryčiau, žinau, kad paskui ateitų toks metas, kai harmonijos vėl nebebus. Neįsivaizduoju, ką daryti, manau, kad tiek mano protas, tiek jausmai yra maždaug vienodai stiprūs ir kiekvienas jų trauko mane tai į vieną, tai į kitą pusę. Esu pasiklydusi ir jau porą mėnesių nuolatinė mano būsena yra „myliu nekenčiu“, t. y. ir beviltiškai noriu, ir visiškai nenoriu tokios situacijos, ir noriu, ir bijau, kad ji pasikeistų. Labai lauksiu jūsų atsakymo.“
Egle, neįsižeiskit, bet jūs elgiatės kaip tipiška infantilė. Nuolatos gaunu laiškų iš moterų, kurios klausia manęs, ar verta joms mesti vyrą. Toms moterims būna ir po dvidešimt penkerius, ir po trisdešimt! Jos vis dar jaučiasi mažos mergaitėmis, kurios, būdamos neištikimos vyrui, tiesiog žaidžia nekaltą žaidimą. O ar galima bausti mažas mergaites? Tėtė (psichologas šiuo atveju turi atlikti šį vaidmenį) supras, nuramins ir už jas nuspręs.
Teiginys „Man visa tai nėra problema, bet problema bus manajam, kai jis sužinos, o tada atsilieps ir man“ – visas infantilumo komplektas! Vaikas iškabino stiklainį uogienės, ji tokia skani. Bet baisu: neduokdie, sužinos.
Egle, ar matote savo egoizmą? Ar matote, kokį negražų vaidmenį atliekate? Kodėl jūsų galvoje nėra minties apie vyrą, kuris siaubingai kankinsis, sužinojęs apie neištikimybę? Juk jūs jį mylite! Kaip jūsų neištikimybė gali nebūti „problema“ vyrui?
Infantilumu paaiškinamos ir jūsų kančios. Jūsų jausmai sumišę. O viskas dėl to, kad nesuprantate savęs. Egle, suvokit, kad pati atsakote už savo gyvenimą. Branginate savo vyrą ir rašote, kad mylite jį. O kartu jam iškrečiate niekšybę. Na, tai būkite pasirengusi, kad vyras jus mes apie viską sužinojęs. Reikia pagaliau liautis buvus„maža mergaite“ ir prisiimti visą atsakomybę už savo poelgius, tai padės jums atsikratyti prieštaravimų ir vidinių kančių! Lengviau bus ir priimti sprendimą.
O štai Dalios išpažintis: „Mes su vyru susituokę 13 metų. Viskas būtų lyg ir gerai (turime tris lauktus vaikus), tačiau aš jaučiuosi labai vieniša, neturiu emocinio pasitenkinimo, dėmesio. Kitaip tariant, esu nežmoniškai savimi nepatenkinta, man nuolat atrodo, kad manęs visi nemėgsta, nuolat (kokius 8 metus) gyvenu įtampoje, nuovargyje...
Pasakykite, ar tai liga? Mano artimieji visokias „depresijas“ laiko valios stoka ir apsileidimu. Įsivaizduokite – aš turiu puikius vaikus, rūpestingą vyrą, gyvenu pasiturimai, turiu gerą darbą, o esu nelaiminga, nekenčiu savęs, savo išvaizdos, esu stora, jaučiuosi labai sena (man 33-eji). Kartais noriu tiesiog išnykti... Lyg manyje veiktų kokia susinaikinimo programa... O man visi kartoja – valdykis...Gal kas man padėtų, nes aš nesugebu sau padėti. Ačiū”.
Galite turėti kompleksų, kurie trukdo jums būti laimingai! Kreipkitės į psichoterapeutą, psichoanalitiką – į savo polikliniką (yra ir mokamų), jis turi išanalizuoti jūsų praeitį. Tai nebūtinai turi būti liga (bet atmesti, kad sergate depresija, negalima). Jei norite kovoti pati, pasistenkite atsikratyti antsvorio, pasijusti graži. Laikykitės dietos, užsirašykite į lieknėjimo grupę, į aerobiką...
Reikia kaip nors pakeisti gyvenimą ir bendravimo ratą. Išorė turi didelę reikšmę moters savijautai! Dėl amžiaus – 33 metai, vakariečių supratimu, laikoma jaunyste, pačiu žydėjimu. Reikia išmokti mylėti save: savo kūną, savo amžių, savo gyvenimą. Tai nelengvas uždavinys, ne jūs viena susiduriate su šia problema. Optimistu būti sunku, bet reikia.
