Kartais dėl tikros ir išsamios meilės psichologijos nebuvimo vienašališkai pabrėžiama tai, kas yra dvi neatsiejamos jos savybės, tai yra, viena vertus, troškimas rasti džiaugsmą mylimuose žmonėse ir, kita vertus, būtinybė jiems save dovanoti.
Šios savybės netgi buvo supriešintos viena kitai, tarsi būtų viena kitos priešės. Taigi, viena vertus, į meilę buvo žvelgta tik kaip j nemokamų malonių emocinių malonumų kompleksą, kita vertus, kaip tik siekiant susigrumti su šia sentimentalia ir egocentriška vizija, meilės samprata buvo susiaurinta iki grynos pareigos arba iki gryno pasiaukojimo, nuvertinant ar tiesiog apjuodinant su ja susijusio džiaugsmo paieškas ir šitaip pateikiant sausą ir slogią jos viziją.
O iš tiesų pakankamai realizuota meilė pasižymi abiem šiomis dimensijomis. Kaip galima paneigti visos tos visumos taurių ir stiprių džiaugsmų, kuriuos gali suteikti vykusi šeiminė meilė arba nuoširdūs ir draugiški šeiminiai ryšiai, teisėtumą ir tikrą žmogiškumą?
Akivaizdu, kad šiuos džiaugsmus reikia ne tik priimti kaip didžią dovaną, bet ir įnirtingai stengtis jų ieškoti, nuolat įveikiant tas nesuskaičiuojamas kliūtis, kurios siekia užtemdyti mums mylimų žmonių vaizdinį, padarydamos juos nemalonius ir įžiebdamos mums agresiją jų atžvilgiu. Be abejo, šios pastangos yra ne tik pareiga sau ir savo teisėtai laimei, bet ir vertinga dovana mylimam asmeniui.
Vienas iš stipriausių asmenų poreikių yra troškimas būti įvertintiems ir gerbiamiems, taigi siekiant šio tikslo labai aukojamasi: tai akivaizdu vaikystėje, kai mažylis nenumaldomai nori jaustis savo tėvų džiaugsmu ir deda visas pastangas, kad šį malonumą pasiektų, o nepavykus jo sieloje atsiranda gerai žinomų neišdildomų randų, tokių kaip nevisavertiškumo jausmas, paniekos ir neapykantos sau jausmas.
Taigi mylint nebūna jokios troškimo rasti džiaugsmą ir pareigos mylėti, altruizmo ir teisėtos meilės sau priešpriešos. Tai atrodys dar labiau tikra, jei turėsime galvoje, kad labai dažnai gebėjimas pasitenkinti mylimu žmogumi kyla po atkaklių, sunkių ištikimybės pastangų, kurios pačios yra kilni ir sunkumų pilna dovana.
Po šio pastebėjimo peršasi logiška ir tvirta išvada, kad džiaugsmas mylint užima pagrindinę vietą. Žmogaus dvasia pati savaime yra ta, kuria galima džiaugtis. Taigi jei mylėdamas galiu su ja susivienyti, kaip galėčiau ja nesidžiaugti? Ir kodėl turėčiau užgniaužti šį pasitenkinimo jausmą?
Žinoma, visai kas kita yra pareiga mylėti kitus net ir tada, kai jie mums neteikia jokio pasitenkinimo; vis dėlto visada lieka galimybė mylint šia altruistine meile elgtis taip, kad iškiltų kito privalumai ir jais būtų galima džiaugtis.
