Keturių vaikų mama Kate Marshall dirba lavoninėje NHS ligoninėje Šiaurės Vakarų Anglijoje ir dalis jos pareigų yra leisti žmonėms pamatyti savo mirusių giminaičių kūnus.
Dabar 50-metė Kate naujoje knygoje atskleidė neįtikėtinas paslaptis, kaip gyvieji elgiasi, kai susiduria su mylimo žmogaus mirtimi, rašo thesun.co.uk.
Čia, adaptuotoje ištraukoje iš „Sorry for Your Loss“ („Užjaučiame dėl netekties“), ji išsamiai aprašo ypatingus – ir labai neįprastus – prašymus, su kuriais jai teko susidurti per daugelį metų.
Moters prisiminimai
Kerry, kuri mirė nukritusi nuo laiptų žemyn, buvo 40-ies metų amžiaus. Jos kūnas buvo visiškai ištatuiruotas ir ji, akivaizdžiai, buvo auskarų vėrimo gerbėja. Jos partneris Brian užsuko į morgą ir paklausė apie auskarus. Jis norėjo, kad visi auskarai būtų palikti kūne, išskyrus vieną, kuris buvo „privačioje vietoje“.
Jei slaugytojai nenuima papuošalų, kai pacientas miršta, daugelis šeimų skuba pas mus ir juos pasiima. Prisiekiu, kad kai kurie iš jų po to iškart nuskuba į lombardą.
Viena moteris atėjo su vazelino tūtele, nes norėjo nuimti žiedus nuo mamos pirštų prieš atvykstant jos seseriai. Brian taip pat nenorėjo laukti. Jis reikalavo, kad aš tuoj pat nueičiau į morgą, išverčiau auskarą iš „privačios vietos“ ir kuo greičiau jam atiduočiau.
Tikrai neketinau to daryti ir Brian liko labai nepatenkintas. Tada jis trenkė ant stalo krepšį su įkapėmis ir paklausė: „Tai gal bent gali ją aprengti?“
Viduje buvo juodas triko, kaukė, katės ausys ir tinklinės pėdkelnės. Jei kas nors pageidauja aprengti velionį rūbu, kurį šis labai mėgo, mes tai padarome. Tačiau tai? Tikrai ne! Vyras pervėrė mane mirtinu žvilgsniu, pagriebė krepšį ir išėjo. Daugiau jo nematėme.
Katės ir cigaretės
Vieni giminaičiai nori, kad atiduotume jiems velionio daiktus, o kiti – kad ką nors įdėtume į karstą. Dažniausiai tai būna tokie daiktai kaip nuotraukos, meškiukai ar laiškai, tačiau pasitaikydavo ir keistenybių.
Katės iškamša, „Bagpuss“ – retas komiksas, kuris tariamai buvo vertas 2 000 svarų sterlingų, Noddy padėkliukas kiaušiniui, pyragas ir šalmas. Manau, kiekvienoje šalies lavoninėje buvo klausiama, ar mirusysis gali laikyti cigaretę tarp pirštų, kai ruošiamasi jį kremuoti ar laidoti.
Žmonės dažnai prašo leisti į lavoninę atsivesti šunis. Visada tik šunis, niekada jokio kito augintinio. Paprastai jie palieka šunis biure, kol patys atsisveikina su velioniu. Kai Hetty atėjo pas savo velionį vyrą Mick, jos automobilyje „Range Rover“ buvo mažiausiai aštuoni šunys. Tiek šunų tikrai negalėjau įleisti į biurą.
„Į biurą? Noriu, kad jie eitų su manimi ir pamatytų savo šeimininką bei atsisveikintų su juo paskutinį kartą“, ‒ pasakė ji. Aš negalėjau to leisti. Tai būtų beveik visų taisyklių pažeidimas. Hetty pasakė:
„Ką, tikitės, kad aš tai padarysiu? Mano šunys yra jautrūs – tiesiog pasakius, kad jų šeimininkas mirė, jie nesupras. Jiems reikia jį užuosti, reikia jį palaižyti. Jie turi tai pamatyti patys“.
Kai pasakiau, kad tai neįmanoma, ji užtrenkė automobilio dureles ir nužingsniavo į lavoninę. Prisiekiu, kad ji ten buvo penkias minutes ar mažiau. Ji išėjo tardama „Baisu!“ ir dingo. Mano darbas yra nuraminti žmones, padėti jiems išgyventi sunkų laiką ir pasiūlyti paramą, kai jie ateina pamatyti mylimo žmogaus palaikus.
Tačiau daugelis atėjusiųjų į lavoninę nori nufotografuoti kūną – tai neleidžiama. Neleidžiama daryti asmenukių? O kaip su „FaceTime“? Vienas vyras man pasakė: „Kur čia žala? Ji mirė – ji nežino ir vis tiek tam neprieštarautų“.
Aš pakartojau: „Labai atsiprašau, bet tai prieštarauja mūsų taisyklėms“. Jis minutę pagalvojo ir pasakė: „O „FaceTime“? Tai tiks, ar ne? Tiesiog leiskite į ją pažiūrėti jos anūkams.“
Atvykusi 12 asmenų šeima tvirtino, kad dar dešimtys kitų giminaičių nori pamatyti vargšę moterį. Jie sutiko laikytis taisyklių, bet kai išėjau atsiliepti telefonu, grįžau ir pamačiau juos visus su ištrauktais telefonais, kai kurie pozavo šalia jos.
Mane glumina, kodėl kai kurie nori tai daryti, bet, galbūt, tai yra naujų laikų ženklas? Fotografuoti neleidžiama, nes tai netinkama, todėl turime apsaugoti mirusio asmens, kuris negali duoti sutikimo, orumą ir pagarbą.
Man dažnai sakydavo: „Bet šeima nori pamatyti, kaip jis atrodo dabar, ar jis atrodo kitaip“. Jis atrodo negyvas, štai kaip jis atrodo!!!
Mums paskambino dėl 51 metų vyro, kurį ištiko širdies smūgis, o vos atvykus į priėmimą, jis mirė. Kitą dieną atėjo moteris, vardu Marija, ir prisistatė, kad yra jo žmona. Dokumentuose ji buvo įvardyta kaip artimiausia giminaitė.
Mačiau, kaip ji švelniai glostė mirusiojo ranką ir pasakė: „Labai atsiprašau, Džo. Aš auklėsiu Amy, kaip tik galėsiu“. Išeidama ji man pasakė, kad jų dukrai tik šešeri ir ji nežino, kaip mergaitė ištvers be tėčio. Kitą dieną man paskambino iš koronerio biuro. Džo žmona norėjo pamatyti savo velionio vyro kūną...
Kita moteris... ir slaptas mylimasis
Paaiškėjo, kad Marija nebuvo jo žmona ar teisėta artimiausia giminaitė. Jis užmezgė su ja romaną, kol tikroji žmona daugelį metų gydėsi dėl nevaisingumo ir pagaliau susilaukė kūdikio, kuriam dabar dveji metukai.
Policijos pareigūnui teko skaudi užduotis jai pasakyti ne tik tai, kad vyras ją ilgus metus apgaudinėjo, bet ir kad jis turi kitą vaiką. Nepaisant visko, ji vis tiek norėjo ateiti ir pamatyti savąjį Džo.
Man buvo labai gaila tikrosios žmonos Rachelės, kai ji įėjo. Ji buvo mažutė, visiškai palūžusi moteris. Nuvedžiau pas jį ir paklausiau, ar ji norėtų, kad likčiau.
Nieko netarusi, ji priėjo prie vyro, ilgai žiūrėjo į jį – tada tik pradėjo jį daužyti kumščiais. Ji buvo taip įskaudinta ir kodėl gi ne? Jos gyvenimas daugelį metų buvo apipintas melo voratinkliais ir ji nebegalėjo jam pateikti klausimų, kurių, tikriausiai, galybė knibždėjo galvoje.
Ji verkė: „Atėjau tik jo primušti. Tikriausiai manote, kad aš baisus žmogus?“. Tikrai ne. Niekada nežinome, kaip tos istorijos baigiasi, bet Rachelė niekada nesužinos atsakymų.
Kai į morgą atvežė seną moterį, nustebau, kad jai 108 metai. Paskambinau šeimai, o atsiliepęs jos anūkas vis raudojo: „Ją pasiėmė per anksti!“
Jis telefono ragelį perdavė dar keturiems ar penkiems vyrams ir jie visi kartojo tą patį. Jie buvo taip sukrėsti, o aš buvau sukrėsta, kad jie buvo taip stipriai sukrėsti ‒ aš sulaukdavau žymiai ramesnių reakcijų į savižudybes ar vaikų mirtis.
