Anot Andrea Kaye, morgo darbuotojai turi turėti visapusiškų žinių apie žmogaus kūną – apie žmogaus kūną išmanyti chirurgiškai, žinoti, kaip elgtis su gedinčiomis šeimomis. Be to, reikalingas geležinis skrandis ir visiškas atsidavimas darbui.
„Mes padedame žmonėms tada, kai jiems sunkiausia. Darbas nėra žavingas ir kartais nėra malonus, bet esame čia, kad padėtumėte žmonėms. Yra šeimų, kurioms reikalinga pagalba tvarkant dokumentus ir organizuojant laidotuves. Mes tai darome, bet taip pat padedame žmonėms rasti atsakymus atlikdami skrodimus.“
Andrea pripažįsta, kad dirbant lavoninėje turi mokėti labai gerai suvaldyti emocijas. „Reikėjo išmokti atsiriboti nuo to, ką kasdien tenka matyti, – sakė ji. – Tai nėra kažkas, ką tu turi iš karto savyje – atsiribojimą sukuri per patirtį. Gali būti nemalonu būti su šeimomis, kurios prarado vaiką ar kitą artimą žmogų. Aplinkybės, kuriomis artimasis mirė, gali būti labai skaudžios. Tereikia išlikti profesionaliais ir užtikrinti, kad tiek su mirusiuoju, tiek su šeima elgtumėmės oriai ir pagarbiai. Bet aš vis tiek grįžtu namo ir galvoju apie įvykius, dėl kurių galiu nemiegoti naktį.“
Darbas ne visiems
Ji pripažįsta, kad kasdien susiduriant su mirtimi prie vaizdų galima priprasti.
„Kai pirmą kartą pamatai negyvą kūną, tu tiesiog negali tam pasiruošti, kad ir ką žmonės tau pasakytų iš anksto, kad ir ką tu žinotum, – sakė Andrea. – Žiūrėsite į žmogų, kuris neseniai buvo gyvas ir yra kažkieno mylimasis. Šiame darbe turime būti tvirti ir per šešis mėnesius galime suprasti, ar ši profesija mums tinka. Lavoninės darbuotojų darbo kiekis yra gana didelis, tačiau visada viską atliekame dorai ir tinkamai.“
„Atvežus palaikus pirmiausia tikrinama tapatybė. Prieš atlikdami skrodimą, laukiame koronerio informacijos. Per dieną atliekame nuo trijų iki dešimties skrodimų ir jie trunka apie 45–60 minučių. Kasmet sulaukiame maždaug 2700–2900 priėmimų.
Žmones gali nustebinti įgūdžiai, reikalingi darbui lavoninėje. Mūsų darbuotojai žinomi kaip anatominės patologijos technologai, – sakė Andrea. – Turime paruošti kūnus patologams, pašalindami organus, o vėliau kūnus rekonstruoti. Kai kuriems kūnams, pavyzdžiui, patekusiems į eismo įvykius, turime daryti dar detalesnes rekonstrukcijas, kad būtų galima apžiūrėti šeimoms. Būna atvejų, kai nieko negalime padaryti, pavyzdžiui, jei kūnas yra labai stipriai suiręs.“
Andrea sako, kad tai sunkus darbas ir žmogus turi turėti daug gebėjimų, kad jį atliktų, rašo portalas mirror.co.uk.
„Šis darbas tikrai nėra toks žavus, kaip atrodo televizijos laidose. Šiuo metu komandoje turime septynis darbuotojus, tačiau kad galėtume dirbti visu pajėgumu, mūsų turėtų būti devyni ar dešimt. Kartu su technologais dirba lavoninės pagalbos pareigūnai ir netekties pareigūnai.
Technologo apmokymas trunka apie šešerius metus, įskaitant mokymą darbo vietoje. Darbuotojai stengiasi kuo greičiau perduoti kūnus šeimoms, tačiau tai ne visada būna taip paprasta. Galbūt jie mirė, bet čia atvykstantys žmonės yra mūsų pacientai ir lieka mūsų globoje tol, kol bus perduoti laidotuvių organizatoriams“, – sakė Andrea.
„Kūnas liks lavoninėje tris ar keturias dienas, bet tai gali trukti daug ilgiau, jei turime daug mirusių žmonių – tai dažnai būna žiemą. Yra bendra patalpa skrodimams atlikti – turime 5 stalus skrodimams, todėl vienu metu galima atlikti penkis skrodimus. Tačiau yra ir speciali patalpa sudėtingesniems atvejams. Turime trečios kategorijos izoliacijos kambarį, skirtą infekcinėms ligoms, tokioms kaip tuberkuliozė, nors rimtesnės ligos, tokios kaip ebola, turės būti nukreiptos kitur“, – sakė Andrea.
Moteris atskleidžia, kad darbuotojai visada turi dėvėti kostiumus ir kaukes, nuolatos stengtis išvengti kryžminio patalpos užteršimo.
Dirbti morge nesvajojo
Taigi, kaip patekti į tokią slogią, bet daug naudos atnešančią darbovietę? Andrea prisipažįsta, kad niekada nedegė noru dirbti lavoninėje ir tarsi „papuolė“ į jį.
„Turėjau patirties laboratorijoje, – sakė ji. – Tačiau tuo metu dirbau betono pardavimuose, kai draugas pamatė lavoninės skelbimą ir pasakė, kad turėčiau ten nueiti. Taip įvyko, kad tada gavau darbą. Prisipažinsiu, apie tokį darbą niekada negalvojau. Mane pakvietė apsidairyti ir stebėti, ką jie daro, ir tada aš žinojau, kad tai man skirtas darbas. Būna atvejų, kai darbuotojai susidurs su sunkiausiomis aplinkybėmis.
Dauguma iš mūsų turėjo giminaičių, kurie buvo patekę į lavoninę – tai būna nepaprastai sunku, – sakė Andrea. – Esame labai artima komanda ir visada palaikysime vieni kitus.“
„Visi darbuotojai turi ne tik padėti paruošti kūnus skrodimui ir atlikti fizinį darbą, bet ir rūpintis gedinčiomis šeimomis. – sakė Andrea. – Mes galime padėti praktiniais klausimais ir, jei įmanoma, paaiškinti mirties priežastį. Iš tikrųjų dalyvaujame mokymo kursuose su netekčių labdaros organizacija „Hull Cruse“.
Labai skiriasi tai, kaip žmonės susidoroja su sielvartu. Kartais turime žmonių, kurie atėję isteriškai juokiasi ir juokauja, o kiti būna sutrikę ir labai emocingi. Kartais sulaukiame tų, kurie pyksta. Apžiūros kambarys turi raminantį dekorą, o šeimos gali rašyti užrašus, kuriuos paliks su savo išėjusiais artimaisiais. Gali būti labai sunku bendrauti su žmonėmis sunkiausiu jų gyvenimo momentu“, – sakė ji. – Tačiau padėti jiems gali būti labai naudinga. Dauguma šeimų tiesiog ieško pagalbos ir patarimų.“
Andrea sako, kad nors ir morgas turi darbo laiką, darbuotojus į darbą gali iškviesti bet kuriuo paros metu. Andrea ir jos darbuotojai taip pat liudija kai kurias baisiausias scenas visame pasaulyje.
„Buvau Bosnijoje ir Kosove karo nusikaltimų tribunole, kad ištraukčiau kūnus iš masinių kapų, – sakė ji. – Kai kurie mūsų komandos nariai priklauso Jungtinės Karalystės nelaimių aukų atpažinimo padaliniui ir dalyvauja didelėse nelaimėse, tokiose kaip cunamiai ar teroristiniai išpuoliai.
Galiausiai žmonės to nesuvokia, bet mes esame čia, kad padėtume artimiesiems, paspartintume procesą ir užtikrintume, kad su mirusiais artimaisiais būtų elgiamasi oriai ir pagarbiai. Mes taip pat padedame žmonėms rasti atsakymus apie mylimo žmogaus mirtį. Todėl kasdien ateiname į darbą. Mes tai darome dėl kitų žmonių.“
