Netikėtai miręs Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos šokių ansamblio „Žuvėdra“ narys mirė sulaukęs vos 31-erių metų.
Buvusį ilgametį Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėją, daugkartinį pasaulio ir Europos Lotynų Amerikos šokių ansamblių čempioną V.Ignatavičių nelaimė užklupo futbolo aikštėje.
2018-ųjų liepos pabaigoje rungtynės prasidėjo 21 valandą. Tą vakarą Vilius, stovintis aikštės krašte, staiga sukniubo.
Tai įvyko po aštuonių minučių, kai jis pasirodė ant vejos. Futbolo komandos draugai Vilių mėgino gaivinti, bet niekuo jam nesugebėjo padėti.
Šiandien moteriai iškilminguose TV3 televizijos apdovanojimuose „Lietuvos garbė“ įteikiamas išskirtinis apdovanojimas: Metų auksinė širdis. Apdovanojimą A. Bastytei- Ignatavičei įteikė šokių klubo „Žuvėdra“ vadovė Skaistė Idzelevičienė.
Gydytojai ramino
Audronė su ašaromis akyse prisiminė tą dieną, kai futbolo aikštėje ištikusią vyro nelaimę: „Man paskambino ir aš iš karto vykau į ligoninę. Jo dar nebuvo. Mačiau, kaip atvyko greitosios pagalbos automobilis su Viliumi. Jam buvo atliekama kardiograma, vėliau jį perkėlė ant neštuvų ir nuvežė į reanimaciją.
Gydytojai mane ramino, guodė. Atvyko ir mano pažįstamas medikas, kuris net tą dieną nedirbo. Jis buvo šalia, tačiau netrukus jis pats man pasakė, kad Viliui išsiliejo į smegenis kraujas.
Vis tiek tikėjau, kad viskas bus gerai. Klausiau, ką galime padaryti, tačiau man buvo pasakyta, kad Vilius paniro į trečio lygio komą. Paprašiau įleisti pas jį, tačiau visi žinojome, kad niekuo negaliu jam padėti“, - su ašaromis akyse pasakojo našle likusi jauna moteris.
Sulaukė lemtingo skambučio
Šokių klubo „Žuvėdra“ vadovė Skaistė Isdelevčienė prisiminė, kad Vilius su Audrone susipažino šokių ansamblyje, draugavo aštuonerius metus, iš kurių ketverius praleido santuokoje.
„Greta šokių, Vilius mėgo ir futbolą. Tą nelemtą dieną jis ruošėsi varžyboms. Po 8 minučių, praleistų aikštėje, jis sukniubo. Atvyko greitoji“, - prisiminė S. Idzelevičienė.
Viliaus žmona prisimena, kad lemtingo skambučio iš ligoninės sulaukė ankstų rytą. „Po nakties sulaukiau skambučio. Tai buvo baisiausias skambutis, kai man buvo pasakyta, jog reikia kviesti kunigą.
Reanimacijoje yra lankymo valandos, aš per jas gulėjau apsikabinusi vyrą. Kai iki mirties liko kelios valandos, man gydytojai pasakė, kad nieko nebebus ir jis neišgyvens.“
Priėmė ypatingą sprendimą
Būtent tada Audronei reikėjo priimti ypatingą sprendimą. Jai buvo pasiūlyta paaukoti vyro organus vardan kitų žmonių gyvybės. „Manęs paklausė, ar sutinku, kad organai būtų padovanoti. Nebuvo prievartos, buvo paprastas klausimas.
Atsiklausiau Viliaus mamos, ji pasakė, kad manimi pasitiki ir palaiko mano sprendimą“, - kalbėjo klaipėdietė.
Padovanoti Viliaus organai išgelbėjo 6 gyvybes. Iš jo kūno buvo paimta viskas, kas buvo įmanoma: 2 ragenos, 2 plaučiai, 2 inkstai, kepenys, širdis, kasa.
Audronė ir likusi Viliaus šeima niekada nesužinos, kam padovanoti organai, mat įstatymas griežtai draudžia susipažinti su recipientais.
Paskutinis Audronės atsisveikinimas su vyru Viliumi – jautri žinutė socialiniame tinkle ir nufilmuotas įrašas, kuriame matyti, kaip ant pievos nusileidžia lėktuvas, į jį, specialiame konteineryje, atnešami Viliaus organai ir lėktuvas pakyla į orą kartu su mirusio vyro širdimi bei kitais gyvybiškais svarbiais organais.
Laiškas suvirpino širdis
Po vyro mirties savo paskyroje socialiniame tinkle našle likusi Audronė Basytė - Ignatavičė pasidalijo graudžiu atsisveikinimo su sutuoktiniu laišku.
Tada ji rašė jautrų laišką, kuris suvirpino šimtus širdžių:
„Išskridai, širdele, visomis prasmėmis. Dabar suvokiau, kokia laimė ir garbė buvo būti tavo pasirinkimu ir dalimi.
Visada tave laikiau ir laikysiu nepaprastu žmogumi. Besąlygiškai mylintis sūnus, brolis, draugas, treneris ir mano vyras... buvai... Ir frazė „nepakeičiamų nėra“ šiuo atveju visai netinka. Tokių pavyzdžių ir gyvenimo mokytojų mažuma.
Savo gyvenimu ir meile išmokei suprasti, kokie nesavanaudiški galime būti, kokie atsidavę, kokie tikri ir mylintys viską aplinkui, mylintys gyvenimą.
Tavo stiprybė ir užsispyrimas iš vienos pusės ir nuolankumas iš kitos pusės lyg geriausi draugai mus lydėjo šiame gyvenimo etape. Jaučiau, jaučiu ir jausiu... mylėjau myliu ir mylėsiu. Tikėjau, tikiu ir tikėsiu tavimi amžinai.
Taip, kaip prieš Dievą esu tau prisiekusi. Visada mokėjai dalintis ir mane to mokei. Tikriausiai todėl ir buvo priimti sprendimai tokie, kokie buvo...
Ir dabar tavo neišmatuojamo gerumo dėka per savo meile ir protu nesuvokiamą auką tu gyvas ir daliniesi savo gyvybe su kitais...
Nenustosiu tavęs aukštinusi, kaip ir tikriausiai kiekvienas tave mylėjęs ir pažinojęs žmogus, draugas... Ne veltui sakoma: nepaprastų žmonių – nepaprasti likimai. Tu buvai mano, mūsų čempionas šioje žemėje, o išėjęs tapai didvyriu.
Šiuo laišku savo ir savo vyro vardu noriu padėkoti visiems tikėjusiems ir tikintiems, visiems palaikiusiems ir vis dar palaikantiems, visiems mylėjusiems ir mylintiems draugams, pažįstamiems ir mokiniams – AČIŪ. Jūsų tiek daug ir jūs visi tokie nepaprasti.
Ir tikiuosi iš šios istorijos kiekvienas rasite ko išmokti nes tai nepaprasto žmogaus nepaprasta pamoka... Mylėkit ir būkit mylimi! Branginkit ir vertinkit kiekvieną gyvenimo minutę, įvykį, sutiktą nepažįstamąjį, draugą, išgyventą akimirką, patirtą jausmą. Laikykit vienas kitą už rankos ir niekada nepaleiskit ir neapleiskit...Mūsų meile, - amžinai tave mylėsiu.“
