Labai įdomus straipsnis. Daugiau tokių norėtųsi pamatyti mūsų spaudoje.

Jaudinantis Gedimino Rastenio pasakojimas apie šviesaus atminimo brolį Mindaugą, apie didžiulę jo širdį ir išskirtinį profesionalumą visose veiklose, apie ypatingą brolių ryšį…
Ir viena pastaba/prašymas žurnalistei – po nuotraukomis labai pasigedau parašų.

Pagarba.

Jau mėnuo. O rodos ką tik palikome prie tėvų Troškūnų kapinėse.
Atsimenu Mindaugą vaikystėje, kai, apžergę lazdas, manydavome jojantis arkliais. Tai buvo Narutišky, senelių sodyboje irmano gimtinėje. Atsimenu, kaip jūs abu klausydavote per akumuliatorinį radijo imtuvą sporto laidų. Kaip abu lankydavote mane Panevėžio ligoninėje.
Tarsi šiandien girdžiu jo tvirtą ir aiškų balsą, skambantį Trakų pilies menėje. Tada aš dalyvavau moksleivių literatų, o Mindaugas - skaitovų konkurse. Atsimenu...
Gediminui linkiu tvirtybės, Mindaugui amžinos ramybės Dievo globoje.

Visi kas turi ar zino kad tures valdzia nori jos dalies. Tad teks pakaukti kol jis ir jo zmona-meiluze paragaus jos ir gal tada perduos sunui. Tikekimes nereikia laukti ilgai- nes jis tik chaosa sukeks. Juk ir taip pridirbo monarchijai.

Amžinąjį atilsį jam duok Dieve.