Mes galvojame, kad mirtis yra viso ko pabaiga. Tačiau geriau pagalvojus ir susimasčius galime matyti, kad mirtis tik yra vieno mūsų gyvenimo etapo pabaiga. Ko gero daugelis vienaip ar kitaip esame prisiliete ir prie dalykų, kurių mes negalime suvokti ir paiškinti. Matome asmenis, kurie bendrauja su mirusiais, matome religijas, kurios skelbia pomirtinį gyvenimą, matome mokslą, kuris negali paaiškinti žmogaus kilmės. Matome begalias teorijų ir visos jos remiasi vienokia ar kitokia tikėjimo tiesa. Tad mokslas jau neneigia, kad buvo Kristus, kad buvo jo daromi stebūklai, kad buvo Abraomas, kad buvo Dovydas, kad buvo Mozė, kad buvo karalius Selemonas. Tad buvo visa eilė pranašų, kurie skelbė Dievo egzistenciją ir jo galia. Mes net be vargo galime pasakyti jaunuoliams ir jaunuolėms kiek turės savo gyvenime santuokų, kiek turės vaikų. Pasirodo mūsų gyvenimo tam tikri faktai jau mums gimstant yra užprogramuoti. Manoma, kad ir mūsų mirtis irgi yra užprogramuota. Todėl natūralu, kad kažkas miršta, kažkas gimsta, kažkas šeima sukuria. Mes gailime žmogas, nes nežinome kur jis išeina. Kūnas tarsi mūsų rūbas, kurį siela nusivelką ir atiduoda mums. Siela išeina jai skirtu gyvenimo ir egzistencijos keliu. Galime galvoti, kad ateityje ji gaus kitą kūną, gal ji sulauks pažadėto teismo dienos. Tai kas yra už mūsų samonės mes nei matome, nei suvokiame, nei galime kažką pakeisti. Tai, kad kažkas mums dalina likimus, tai, kad kažkas mus lydi sunkiame gyvenimo kelyje, tai, kad kažkas mums retkarčiais ištiesia pagalbos ranką, dažnai mes manome, kad tai įvyko mūsų sėkmės akimirka ir nesusimastome, o gal išties Dievas mūsų pagailėjo. Gal ištiesų reiktų daugiau rūpintis savo siela, nei kūnu, kurį kažkada atiduosime atgal žemei. Dabar visi tik vertiname turtus ir pinigus, o artimi asmenys mums nerūpi, jei neturime iš jų materialinės naudos. Tad pinigų ir turtų, auksų ir brilijantų nenusinešime į amžinybe. Suprantame, kad sielai materialių daiktų nereikia. Materialūs daiktai priklauso žemei ir ji juos po mūsų pasiims. Mes visi kažkada iškeliausime ir viską paliksime. Tad geriau vertinkime vieni kitus, mylėkime vieni kitus, padėkime vieni kitiems ir taip palengvinkime vieni kitų gyvenimą šioje žemėje. Gobšumas ir godumas, pavydas ir neapykanta, meilė ir išdavystė nieko gero mums neduoda.

ar tik psichiatrai nebus "prikišę savo nagų" su savo psichotropiniais vaistais...

Gaila zmogaus, uziojauta visiems, artimiems, tik labai liudna, kad zmogu prisimenam kaip jis iseina negryztamai, nebukim vieni kitiems abejingi, gal maziau bus tokiu atveju

Žodis de.lfis traktuojamas kaip draudžiama frazė.

gyvam būnant,draugai tupėjo pogrindy o kadu mirė apsireiškė it svarbūs apaštalai

Tuščia rašliava. Kol gyvas buvo neskaičiau nei pasiekimų, nieko. Čia kaip ta raudona pasip.su kažkuo, apgarsėjo ir dingau padarė. Nu kokia šalelė, tokios ir žvaigždelės.

Viskas prasideda nuo kasiako

Dabar išlys visi draugai.

Gal nelaimingas atsitikimas.
Bet visi išlenda po visko gerų žodžių negaili jau tie žodžiai niekam nereikalingi po mirties.
Ar gyviems sakot gerus žodžius visi tik ėdat vieni kitus.
Keista tas kai žmogus pasitraukia išgyvenimo visi būna kaip iš dangaus iškritę niekas nieko nežinojo apie problemas nei draugai nei artimieji.
Tai vadinasi žmogus buvo vienišas iš gero niekas nesitraukia.
O po mirties tiek gerų žodžių tiek draugų išlenda.
Fui

Užuojauta artimiesiems.