Urna laidojimui iš Antakalnio kapinėse iš Olandų laidojimo namų 1-osios salės bus išnešama pirmadienį 13 valandą.
Atsisveikinama su gerbiama mokslų daktare, pedagoge
Liucija Drąsutienė 1960 baigė Lietuvos konservatoriją, Balio Dvariono fortepijono klasę. 1959–1961 metais dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeistere, 1960–2005 – Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytoja. Nuo 1973 dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1991–2008 buvo Pedagogikos katedros vedėja; profesorė (2003).
Parašė knygas Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis (2004), Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai: XX amžius (2015). Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių. Išugdė daug garsių pianistų, tarp jų – Petras Geniušas, Gabrielius Alekna, Albina Šikšniūtė, Daumantas Kirilauskas, Artas Balakauskas ir kt.
Lietuvos muzikų sąjunga pareiškė užuojautą vyrui Algiui, sūnui Evaldui su šeima, anūkėms Barborai ir Kotrynai, kitiems šeimos narius, ir kelioms kartoms mokinių, kolegų, ir draugų, susidūrusių su šviesia Liucijos Drąsutienės asmenybe.
Savo prisiminimais apie Liuciją Gražiną Ramonaitę-Drąsutienę pasidalijo buvęs jos mokinys, pianistas, muzikos menų daktaras Gabrielius Alekna.
„Mirė mano fortepijono Mokytoja profesorė Liucija Drąsutienė. Profesiniame lauke ji buvo bene autoritetingiausia šalyje fortepijono pedagogikos bei fortepijono pedagogikos istorijos tyrėja ir ekspertė, paskelbusi darbų ir išleidusi ne vieną knygą šiose srityse, ilgametė LMTA Pedagogikos katedros vedėja, ir neabejotinai viena geriausių Lietuvos fortepijono pedagogių.
O man ir kitiems jos mokiniams ji buvo daugiau nei fortepijono mokytoja. Pedagogė iš pašaukimo, šalia mano tėvų ji buvo svarbiausias žmogus formavęs mano asmenybę. Jos visada kryptingą ir gerai artikuliuotą įtaką jaučiu iki šiol.
Pas profesorę Drąsutienę mokiausi devynerius metus, pradedant septinta klase Čiurlionio gimnazijoje ir baigiant trečiu kursu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iki pat išvykstant tęsti studijų Niujorke. Nepaisant jautraus amžiaus, per visus devynerius metus man nė karto nekilo mintis keisti pedagogą.
Kertinis Mokytojos filosofijos akmuo buvo įsitikinimas kad pianistas – tai ne profesija, o gyvenimo būdas. Todėl tinkamų asmenybės bruožų ir vertybių ugdymas jai buvo tiek pat svarbus (jei ne svarbesnis) kaip muzikinio amato mokymas.
Sėkmės pedagoginiame darbe jai pavyko pasiekti turbūt labiausiai todėl, kad ji pati pasižymėjo tomis savybėmis, kurias siekė įskiepyti savo mokiniams. Ji visada buvo tikras darbštumo, reiklumo sau, savidisciplinos, nuolatinio tobulėjimo savoje srityje pavyzdys.
Žavėtis buvo galima kaip ji balansavo dviem darbais ir šeima, rašydama disertaciją. Arba kaip jau įkopusi į septintą dešimtį ji ėmėsi visiškai nuo pradžių mokytis anglų kalbos ir netrukus jau skaitė ta kalba ją dominančią literatūrą.
O ir pensiniame amžiuje Mokytoja aktyviai tęsė tyrimus ir publikavo, išlaikė platų akiratį, nuolat lankė ar kitais būdais stebėjo koncertus, keliavo, iki pat šių metų kasdien virš valandos vaikščiodavo.
Mokytoja aistringai mylėjo savo darbą ir buvo atsidavusi savo mokiniams. Nepamenu jos skaičiuojant pamokas ar man skirtą pamokų laiką. Duodama viską ką gali, iš mūsų taip pat reikalavo maksimalių pastangų.
Čiurlionio gimnazijoje visada skambindavome viena įskaita per metus daugiau negu buvo reikalaujama, nekalbant apie nuolatinį ruošimąsi koncertams ir konkursams.
Nesiliaujantis, tačiau labai nuosekliai parinktas repertuaro srautas kurį turėdavome įsisavinti buvo mokytojos Drąsutienės metodikos esmė. Jos įsitikinimu, beje, visiškai pasiteisinančiu, kiekybė, nuolat grūdinama koncertinėje ar konkursinėje įtampoje, virsta kokybe.
Pirmiausia iš Mokytojos išmokau blaiviai vertinti ir nesureikšminti tiek nesėkmių, tiek sėkmės, ir nuolat prisiminti kad „kiekvienas turi savą kelią“. Iš jos nuolat girdėdavau kaip svarbu sugebėti paskirstyti savo dėmesį ir organizuoti laiką taip kad rastum jo ne tik užsiėmimui fortepijonu, bet ir kitiems svarbiems dalykams.
Šios pamokos pravertė mano tolesnėse studijose ir po jų. Bendro ir muzikinio išsilavinimo ir apskritai erudicijos svarba menininkui buvo nuolat pabrėžiama.
Mokytoja sakydavo kad „nėra nieko baisiau kaip kvailas pianistas“, ir kad intelekto lygis neišvengiamai atsispindi muzikavime. Sakysime, matematiką, nuo seniausių laikų laikomą artima muzikos giminaite, Mokytoja laikė itin svarbia pianisto ugdyme. Intelektas jai niekada nereiškė informacijos kaupimo, o atvirkščiai – mokinio kritinio mąstymo ugdymas jai turėjo kertinę reikšmę, vardan ko man teko pereiti tam tikrus išbandymus.
Jie susidėjo iš to, kad Mokytoja išreikšdavo pastabas, visiškai priešingas praėjusios pamokos pastaboms. Jei stengdavausi paklusniai įgyvendinti naujus nurodymus, būdavau sugėdinamas, kad priimu vienas kitam priešingus dalykus nemąstydamas.
Mokytoja Drąsutienė buvo unikali ir tuo kad, skirtingai nuo daugelio muzikų mokytojų ir tėvų serginčių juos nuo bet kokios gink Dieve pavojingos fizinės veiklos, skatino savo mokinius sportuoti. Mokytoja puikiai suprato kad atlikėjui būtina fizinė energija ir ištvermė. Tad aš ir kiti jos mokiniai drąsiai lankydavome krepšinio treniruotes Čiurlionio gimnazijoje.
Mokytoja atidžiai sekė savo buvusių mokinių veiklą net ir dešimtmečiams praėjus po studijų, kiek laikas ir savijauta leido lankydavosi mūsų koncertuose, o po jų labai šiltai ir tuo pačiu sąžiningai mus įvertindavo. Žinoma, jos buvimas salėje sukeldavo ypatingo jaudulio ir paskatindavo dar labiau pasitempti.
Mokytoja, pasigesiu mūsų susitikimų prie kavos puodelio Jūsų namuose, įkvepiančių ir mąstyti skatinančių pokalbių, ir išmintingų, padrąsinančių, niekada neišsenkančių Jūsų patarimų.
Ilsėkitės ramybėje, miela Mokytoja“, – dalijosi G. Alekna.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
