Taip jau susiklostė Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kad pasakymas „buvau Irane“ daug kam sukelia bent jau lengvą šoką, pasibjaurėjimą ir tik retam – pažangų smalsumą. Taigi, buvau ir aš Irane. Dvi savaites. Kelionė buvo „life changing“ (keičianti gyvenimą), kaip taikliai ją apibūdino vienas mula (musulmonų dvasininkas): nuo akių nukrito propagandos užmegztas voratinklis. Bet apie viską – po truputį, iš lėto, kaip ir dera kalbant apie Rytus.
Taigi, Iranas. Kokį jį įvaizdavau prieš atvykdamas? O, kokių tik vaizduotės padarinių nebuvo. Žinoma, optimistiškai tikėjau(si), kad viskas bus gerai, tačiau nerimas širdy kirbėjo. Tokia vestpropagandos priemonių apdainuota šalis, buvusi blogio ašimi (ši frazė axis of evil panaudota 2002 m. sausio 29 d. JAV prezidento George'o W. Busho kalboje ir skirta Iranui, Irakui bei Šiaurės Korėjai, buvo sukurta jo kalbų rašytojo Kanados žydo žurnalisto Davido J. Frumo. Iš pradžių jis anaudojo metaforą „neapykantos ašis“. Frazė tapo pamokančiu anekdotu.).
Į Iraną po gana ilgos kelionės per Rygą ir Stambulą įžengiau apie trečią valandą nakties. Mane pasitiko žmogus, oro uoste garsiai ištaręs mano vardą. Valandėlė, - ir viza pase, o aš – šalyje. Apie pusę keturių – trisdešimt penkių laipsnių karštis. Šokas. Pažįstama-nepažįstama kalba, Imamo Khomeini mečetė, netrumpas kelias iki Teherano.
Miegas be sapnų. O tada – sapnai be miego. Daug kalbėta apie mesianizmą, pasaulį ketinantį aplankyti Mesiją – Imamą Mahdi.
O viešbučio pianistas – prancūziškos ir itališkos muzikos gerbėjas (išgirdęs pagrindinę melodiją iš filmo „Amelija iš Monmartro“ pagalvojau, jog vaidenasi). Aplink – keliasdešimties skirtingų tautų žmonės. Sostinė didžiulė, bet jauki. Visur tvarka, švara, bet žmonės – laisvi, atsipalaidavę, nors tuo pačiu ir kitokie, nei, tarkime, Turkijoje, kur klesti sekuliarizmas.
Vos atvykęs į Iraną sužinojau, jog mirė man labai artimas žmogus. Pasak islamo, jis turėtų būti Firdause arba rojuje. Nė kiek tuo neabejoju.
Mačiau daug ajatolų, kitų garbių žmonių. Įdomu buvo stebėti kitokį pasaulį. Visąlaik neapleido mintis, kieno sapne esu. Po kelių dienų, suvokęs, jog patekau į taikią, stiprią šalį, susirūpinau - o jeigu tikrai kokie niekšai ją užpuls? Nejau pasikartos istorija su Iraku, kuriame našlaičiais liko bent penki milijonai vaikų arba su Afganistanu, kuriame iki šiol vykdomos „karinės operacijos“.
Irano kultūros sostinė Širazas ir senovinio Persepolio (Parsė) miesto griuvėsiai nuteikė romantiškai - Qomas priminė apie islamo revoliuciją ir dvasingumą, o raudonieji kalnai „pribaigė“ mane savo nuostabumu. Viskas gražu, bet subalansuota, be kraštutinumų, kokie būna kai kuriose Rytų šalyse. Galbūt dėl to vakariečiai dažnai svaidosi neapykantos kupinais žodžiais apie Iraną? Pavydi tvarkos?
Visgi labiausiai nustebino ne matyti žmonės, vietovės. Visa tai buvo tarsi iš šviesos, nur.
Neįmanoma atsistebėti iraniečių svetingumu. Saugu ir ramu ten. Tačiau visus taškus ant kažkokios raidės sudėliojo įvairių žmonių reakcija, kai grįžęs papasakojau apie savo kelionę. „Kur tu buvai? Taigi ten pragaras...“ Ne. Pragaro filialas Irane neveikia.
Mindaugas Peleckis
