Pirmiausia – patarimas: jei kada sugalvosite vykti į Stambulą, darykite tai tada, kai šiame mieste žydi tulpės. Poilsis – garantuotas. Geros emocijos – garantuotos. Neblėstantys įspūdžiai – garantuoti. Meilė (bent jau miestui) – taip pat.
Tačiau grįžtant nuo romantikos prie realybės, pasakysiu: Turkija man visada atrodė šalis, kurios niekada nesirinkčiau savo atostogoms. Na bent jau artimiausius 25-erius metus, nes visos ten apsilankiusios draugės garantavo, kad ten reikia vykti tada, kai jau visai prarasi prekinę išvaizdą ir čia baigsis vyriškų būtybių dėmesys.
Netraukė Turkija manęs ne tik dėl to, kad labai jau nuvalkiota turistų yra, tačiau ir dėl to, kada labai jau daug negražių istorijų apie turkus buvau prisiklausiusi. Bet štai, kaip Romos Senatui sakė karalių Parnaką II nugalėjęs Gajus Julijus Cezaris, - atėjau, pamačiau, nugalėjau. Tiksliau – buvau nugalėta. Ir mano nuomonė apie Turkiją ir turkus apsivertė 180 laipsnių kampu.
Žiedų šventė
Aišku, skirtingai nei kitoms kelionėms, šiai, kaip reikiant pasiruošiau – paskaičiau kelionių gidus, miesto istoriją. Tačiau vos atsidūrusi Stambule, supratau, kad pats svarbiausias dalykas, kodėl čia verta apsilankyti, yra... tulpės.
Visada buvau įsitikinusi, kad begalinę meilę simbolizuoja rožės arba bent jau tos gėles, kurių vardą nešioju pati, tačiau psichologai, šifruodami gėlių kalbas, sako, kad būtent tulpės yra persiškas begalinės meilės simbolis: geltonos – meilė be atsako, raudonos – aistringa meilė, baltos – apgaulinga...
Beje, apie tulpes čia skalndo pačios įaviriausios ir svarbiausia, – tikros istorijos. Pasakodami apie Osmanų imperiją, turkai netgi pažymi tulpių periodą – tą laikmetį, kai miestas bene 15 metų buvo puošiamas nuostabiausiais rūmais ir tulpių sodais. Nors iki to laiko šios gėlės buvo užsitarnavusios ne itin gerą vardą - būtent dėl jų kilo viena pirmųjų didžiausių rinkų krizių. (Gerą šimtmetį tulpes iš Stambulo į savo šalį gabenę olandai sukėlė tokią „tulpimaniją“, kad vienu metu gėlės žiedas kainavo tiek pat, kiek kainuoja geras namas - 10 tūkst. guldenų. Sprogus tulpių burbului, labiausiai nukentėjo ne kas kitas, o spekuliantai, likę su brangiai kainuojančiomis tulpėmis ir gresiančiais bankrotais...)
Meile pulsuojantis Stambulas mane gerokai apakino – tik vėliau sužinojau, kad taip jis jau keletą metų mėgina susigrąžinti tulpių tėvynės vardą, kurį iš gudrybės ar žioplumo buvo atidavęs krizę sukėlusiems olandams. Pasakojama, kad prieš tris metus vietos valdžia čia atsodino 3 milijonus - beveik tiek, kiek Lietuvoje gyvena lietuvių - įvairių tulpių sodinukų... Neskaičiavau, bet galvoju, kad dabar jų Stambule žydi dar daugiau. Mat tulpės čia, kaip ir vietos gyventojai, dauginasi neįprastu tempu.
Beje, apie gyventojus. Įsivaizduokite, kad vietoj prieš kelis metus skelbtų oficialių 10 milijonų šiemet jau skaičiuojami 17 milijonų gyventojų, o neoficialiai sakoma, kad išties čia yra gyventojų velniai žino kiek. Miesto pakraščiuose jie taip sparčiai renčiasi nelegalius namus, kad vietos valdžia nė nespėja apsidairyti. O pagal islamo tikėjimą, jei namas jau turi stogą – nevalia jo griauti.
Tad ir dygsta namai-nelegalai Stambulo pakraščiuose tiesiog ne dienomis, bet valandomis...
Storos storos piniginės, kur jūs?!
Prieš kelionę puikiai žinojau, kad ką jau ką bet pinigus ir damas turkai vilioti tikrai moka. Tik va, buvo įdomu pamatyti, kaip jie tą daro.
Daugelis vietos gyventojų neslepia savo požiūrio į atvykėlius ir akivaizdu, kad net neketina to daryti. Štai vienas dėdulė, sutiktas vietos kavinėje begeriant turkišką kavą, vos pasisveikinęs, išpyškino: „Myliu amerikiečius, nes jie perka mano kilimus“. O kitų turistų jis ne tik nemyli, bet ir nesupranta, kodėl nusprendę paatostogauti Turkijoje, jie visai nenori namo parsivežti gero kilimo.
Išklausius pamokslo apie nedorus turistus ir kilimus, pereiname prie kalbų apie moteris. Dėdulė didžiuojasi šeimą kūręs net septynis kartus, o vaikų skaičiaus tiksliai negalintis pasakyti. Paskutinė žmona – turkė, bet giliai atsidusęs priduria, kad geriausios moterys yra „from Russia, Russia and Russia“.
Netrukus ir pati įsitikinau tuo, ką iki šiol buvau tik girdėjusi. Manęs pačios savo šypsenomis turkai nepaviliojo (tiksliau – vienas toks paviliojo jau vėliau...), tačiau pinigus iš kišenių tempė kaip reikiant. Ypač didžiajame turguje, kuris, kaip man pasirodė, yra specialiai sukurtas tokioms žioploms pirkėjoms kaip aš (sugebėjau keturis kartus brangiau įsigyti sidabrinį žiedą, o jei ne draugas, mielai būčiau paklojusi ir 15 dolerių už mažą paprasto muilo gabaliuką).
Keista, bet pats turgus – teisiog žavi. Nors yra visai neautentiškas, daug kartų nuniokotas ir atstatytas. Bet ko vertas vien tas faktas, kad jis be perstojo veikia daugiau nei pusę amžiaus? Tai, kad jis yra didžiausias turgus pasaulyje? Tai, kad 30 ha plotą užimančiame turgaus pastate yra 80 savo pavadinimus turinčių gatvių, 18 vartų (tiesa, veikia tik keturi), 7 fontanai, 13 mečečių ir net šulinys? Tai, kad čia veikia beveik 5 tūkst. parduotuvių ir kasdien darbuojasi 20 tūkst. žmonių? Arba tiesiog tai, kad turgaus lentynose guli 10 tonų aukso dirbinių?
Tūkstantis ir viena naktis
Ar dar bereikia stebėtis, kad šis pinigų viliokų miestas patenka į „Forbes“ sudarytą miestų, kuriuose milijardierių gretos yra gausiausios, dešimtuką ir užima garbingą septintąją vietą? Naujausiais duomenimis, čia gyvena net 13 milijardierių, iš kurių turtingiausias – bankininkas Husnu Ozyeginas, turintis turto už 2,9 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, sakoma, kad pastaraisiais metais milijardierių gretos šiame mieste mažėja – dar pernai Stambulas buvo ketvirtoje vietoje ir turėjo 34 milijardierius.
Žvalgantis po miestą, akivaizdu viena - turtingų dėdžių čia niekada netrūko. Štai vienas jų, Sultonas Mehmetas Užkariautojas XV amžiaus pabaigoje pasistatė Topkapi rūmus, kurie net keturis šimtus metų išbuvo Osmanų imperijos sultonų rezidencija. Kitas Sultonas, kurio vardo nelabai beprisimenu, gerokai aplenkė kolegos kūrinį ir pastatė beprotiškai prašmatnius Dolmabahce rūmus (vien šių rūmų fasadas Bosforo pakrante tęsiasi pusę kilometro, o kur dar ypatingi krištolo laiptai, pagaminti iš Bakaros krištolo?)
Sultonų dabar jau nebėra, bet naujų rūmų irgi netrūksta – Bosforo pakrantėje stovi rūmai, tapę viešbučiu ypatingiems svečiams, kur vienos paros viešnagė kainuoja nei daug nei mažai – nuo 5 iki 95 tūkst. JAV dolerių.
Nepasakosiu apie tai, kokiose platumose dar savo akis ganiau. Pasakysiu tik tiek, kad jei norite pamatyti Stambulą, užsimerkite ir prisiminkite vaikystėje skaitytas Šachrazados pasakas arba istorijas iš „Tūkstančio ir vienos nakties“.
Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad dairydamasi aplinkui, aš tikrai buvau įsitikinusi, jog sapnuoju. Pabudau vėl atsidūrusi Vilniuje ir sau pažadėjau: į Stambulą aš dar būtinai sugrįšiu. Pasisemti neblėstančių įspūdžių. Būti suviliota! Keturiskart brangiau nusipirkti turguje dar vieną sidabrinį žiedą. Įkvėpti tulpių kvapo. Ir būtinai - pasapnuoti atmerktomis akimis.
Populiariausia turistų vieta – Sofijos soboras, kur turkai karūnuodavo imperatorius ir švęsdavo savo pergales
Balandį Stambulas tiesiog dega nuo tulpių
Vienas svarbiausių Stambulo ir visos Osmanų imperijos simbolis – Žydroji mečetė, turinti ne keturis, bet šešis minaretus, akina savo didingumu ir grožiu
Paskutinė Osmanų sultonų rezidencija – 4,5 ha užimantys Dolmabahce rūmai su 365 kambariais (tiek pat, kiek dienų turi metai!) ir 22 tavernomis
Pati didžiausia „šopinimosi“ vieta, pasirodo, yra čia, Stambule
Nepakartojamų spalvų geležinkelio stotis
Tokia yra „europietiškoji“ Stambulo dalis
Šiame viešbutuke viena naktis kainuoja tik niekingus 5-95 tūkst. JAV dolerių
Kai sapnuoji atmerktomis akimis, matai maždaug tokius vaizdinius
Galima tikėti arba ne vietinių pasakojimu esą margais galvos apdangalais dangstėsi osmanų užgrobtų šalių moterys, tuo tarpu vietinės dailiosios lyties atstovės slėpėsi po juodais drabužiais. Taip vyrai esą atskirdavo savo tautos moteris – tas, kurias reikia itin gerbti
