Moteris tapo mėsą ėdančio užkrato, nekrozinio fascijito, auka, kai smulkiame įbrėžime prasidėjo infekcija. Dabar, po dešimties operacijų, Donna sako, kad jaučiasi geriau.
„Manęs dar laukia ilgas kelias, bet dabar man geriau.“ – tikina ji, nors tikrai nebuvo lengva pakęsti patyčias gatvėje ir gyventi su potrauminio streso sutrikimo diagnoze. Pirmą kartą po šešerių metų ji vėl ieško naujų pažinčių.
„Visai nesijaudinau dėl smulkaus įbrėžimo, kai 2017 metų sausį paslydusi ir nukritusi galva atsitrenkiau į orkaitės dureles. Mano sūnus Davidas Lawtonas, kuriam dabar 26–eri, rado mane be sąmonės ant virtuvės grindų, ir dėl visa ko nuvežė mane į Leedso bendrąją ligoninę. Ten gydytojai išvalė žaizdą, ją sutvarstė ir išsiuntė mane namo, įspėdami, kad jei pradės pykinti, sugrįžčiau. Daugiausia rūpesčio kėlė galimas smegenų sutrenkimas, o ne kas kita.
Kitą dieną mane iš tiesų truputėlį pykino, todėl priguliau pasnausti. Maniau, kad gal ką suvalgiau, todėl pernelyg nesijaudinau. Po to atsimenu nebedaug, bet mano dukra Jayde Stammers, kuriai dabar 28, sako, kad po kelių valandų užsukusi pasižiūrėti, kaip jaučiuosi, patyrė šoką. Aš kliedėjau, nesustodama vėmiau ir tos situacijos visai neatsimenu. Įbrėžimas buvo pajuodęs ir mano būklė akivaizdžiai buvo labai labai bloga.
Jayde iškvietė greitąją ir aš buvau išvežta į „St James“ ligoninę Leedse, kur gydytojai nedelsiant ėmė manimi rūpintis, bet taip pat buvo sumišę. Pirma jie pagalvojo, kad man – smegenų sužeidimas, tačiau tyrimai jokių pakitimų nerodė. Sutrenkimas nebuvo labai stiprus. Tuomet viena jauna gydytoja pasakė, kad mano simptomus atpažino iš vieno atvejo, kurį studijavo universitete. Ji sakė, kad man gali būti nekrozinis fascijitas (NF), dar vadinamas mėsą ėdančia infekcija – tai bakterinė infekcija, išsivystanti po oda. Ačiū dievui, kad ji ten buvo ir kad buvo tokia žvali, nes ji buvo teisi.
NF yra labai retas dalykas, todėl nekaltinu gydytojų, kad jo iš karto pastebėjo. Žinoma, tuo metu nežinojau, kad juo sergu. Tuo metu visai kliedėjau ir nesiorientavau situacijoje. Gydytojai išpjovė užkrėsta odą, nes infekcija greitai plito mano veidu. Mane išvežė atgal į Leedso bendrąją ligoninę, kur gydytojai kovojo dėl mano gyvybės. Jayde chirurgų prašė, kad jie išgelbėtų mamos akį. Jie jai atsakė, kad pirma reikės išgelbėti mamos gyvybę.
Operacija praėjo gerai, bet vėliau man prasidėjo kraujo užkrėtimas – organizmo perteklinė reakcija į infekcija, kai kūnas pradeda kovoti pats su savimi. Tuomet nustojo veikti mano organai, todėl man buvo dirbtinai sukelta koma ir pumpuojami antibiotikai. Palaipsniui buvau pažadinta iš komos ir 2017 metų vasarį buvau išleista namo. Bet mano pasitikėjimas savimi buvo subyrėjęs ir aš bijojau išeiti iš namų. Atrodžiau visai kitaip, nei anksčiau – nebeturėjau kairės veido pusės. Tačiau šeimos palaikoma vis dėlto ryžausi išeiti iš namų.
Atsimenu, kaip pirmą kartą po kelių mėnesių nuvažiavau pasiimti savo jauniausios Summer, kuriai dabar 13, iš mokyklos. Man tai buvo didžiulis pasiekimas. Visi buvo labai malonūs, o Jade apie tai rašė savo dienoraštyje. Po kelių įmonių ji man tą įrašą parodė. „Aš TAIP didžiuojuosi savo mama.“ – rašė ji.
Bet ne visada man sekasi taip gerai. Aš vis dar iš namų neinu viena ir negaliu pakęsti vietų, kuriose yra daug žmonių – anksčiau tokių problemų neturėjau, bet neseniai su drauge pasiryžau nukeliauti į „Primark“ parduotuvę Leedso centre. Apsiašarojau ir išbėgau iš parduotuvės, kai paauglių merginų grupelė pradėjo mane sekioti ir pašnibždomis vadinti išsigimėle.
Dar vis sapnuoju košmarus. Kartais pabudus ryte atrodo, kad viso to nebuvo. Tuomet žvilgsnis užkliūna už atvaizdo veidrodyje ir prisimenu, kad vis dėlto buvo.
Lankausi pas psichiatrę, nes suprantu, kad po visų patirtų išgyvenimų man reikia pagalbos. O kam nereikėtų, kai pabundi iš komos ir išgirsti žodžius: „Tu nebeturi veido.“ Psichiatrė man diagnozavo potrauminį stresinį sutrikimą, o pokalbiai apie tai, kaip arti mirties buvau, apie traumą, apie tai, kaip tai paveikė mano vaikus – tai labai padeda.
Man atlikta 10 operacijų ir kai kurios jų nebuvo lengvos. Ant veido buvo persodinta oda nuo šlaunies, o viena operacija nelabai pavyko. Tuo metu buvau praradusi regą, bet dabar ji atstatyta, ir džiaugiuosi tuo, kaip viskas baigėsi.
Žinau, kad neatrodau taip pat, kaip anksčiau, bet manau, kad atrodau neblogai. Numečiau daug svorio ir pasikeičiau šukuoseną. Per Kalėdas apsivilkau madingą suknelę, išsitiesinau plaukus, pasidažiau ir išėjau į miestą su drauge... Buvo taip smagu su gėrimo taure sėdėti kavinėje.
Kitas žingsnis bus tatuiruotė aplink akį, kad oda atrodytų geriau. Tačiau manęs dar laukia daugelis procedūrų.
Chirurgai ir kiti gydytojai ligoninėje su manimi elgiasi kaip su sena drauge. Jie sveikinasi ir klausia, kaip sekasi. Tai gražu. Labai vertinu visų jų darbą. Bet mano gyvenime dar trūksta vieno dalyko – meilės.
Su Summer tėčiu Johnu Kedzierzkiu (50) išsiskyriau, kai dukra dar buvo maža, deja, vėliau jis mirė nuo infarkto. Dabar planuoju užsiregistruoti pažinčių tinklapyje internete. Pirmą kartą po šešerių metų eisiu į pasimatymus. Žinau, kad su manimi norės būti ne bet kas, bet tikiu, kad tam vieninteliam tai nebus svarbu. Ir nieko neslepiu. Apie savo išvaizdą kalbėsiu nuoširdžiai, o jei kam nors tai nepatiks, tai jie gali eiti savais keliais. Po viso to, ką išgyvenau, tai tikrai nebus mano didžiausias iššūkis.
