A. Solan savo velionę merginą A. Halley meiliai apibūdina kaip „stulbinančiai gerą žmogų“ – tokią rūpestingą, kad išgirdusi gimdos kaklelio vėžio diagnozę, ji iškart pagalvojo apie draugę, kurios mama neseniai mirė nuo vėžio, bet nenorėjo jos nuliūdinti savo žinia.
Pora iš Londono sulaukė medikų skambučio, kai šventė draugų vestuves Italijoje šių metų rugpjūtį. Jie vis tiek planavo grįžti anksčiau, nes Aleksa jautėsi prastai, nors tikėjosi pabūti Italijoje kiek ilgiau, rašo mirror.co.uk.
Diagnozė šokiravo
Ją kurį laiką kankino skrandžio problemos – jie manė, kad tai šalutinis poveikis, atsiradęs nutraukus vaistų vartojima, arba, galbūt, cista, kurią galima išgydyti per kelis mėnesius.
Aidano žodžiais tariant, „mintys visada krypsta į pozityviausią galimą rezultatą“, tačiau praėjus vos aštuonioms savaitėms po to, kai jai buvo nustatyta diagnozė, Aleksa mirė, būdama vos 27 metų.
Iš karto po medikų skambučio Aleksa apsipylė ašaromis, o Aidanas sako, kad tik po dviejų dienų jis suvokė tikrąją realybę.
29 metų Aidanas pasakojo: „Nežinau, ar tai buvo panikos priepuolis, ar kas, bet aš tiesiog isteriškai, isteriškai verkiau. Negalėjau sustoti. Suvokiau, kad tai tikra...“
Aidanui sekantys du mėnesiai praėjo kaip per rūką – Aleksa gyveno tarp ligoninės ir namų, o paskutines savaites ji praleido ligoninėje.
Jos rūpestinga mama kiekvieną dieną būdavo šalia jos, o Aidanas ją pakeisdavo vakarais po darbo. Per tą laiką jį pribloškė Aleksos stiprybė ir jis su šypsena prisimena, kad ligoninės personalas ją labai mylėjo.
Aleksa dirbo NHS ergoterapeute mokykloje, skirtoje vaikams, turintiems fizinę negalią ir specialiuosius poreikius, o tai reiškia, kad ji daug geriau nei Aidanas suprato, kas vyksta.
Antrasis mėnuo buvo ypač sunkus, gydytojai nesėkmingai bandė taikyti įvairius gydymo būdus. Aleksa išliko labai stipri, laikėsi nepaprastai didvyriškai, o tada išgirdo, kad jai liko gyventi tik viena savaitė.
Aidanas prisiminė: „Ketvirtadienį mums buvo pasakyta, kad tai nepagydoma ir tada aš su ja tinkamai atsisveikinau. Sėdėjau su ja palatoje ir mudu klausėmės dainos, kuri, kaip visada juokavome, bus mūsų pirmojo vestuvinio šokio daina.“
Tą pačią dieną Aleksa papasakojo apie projektą, apie kurį ji seniai svajojo – žaidimų aikštelę, kurioje vaikai su negalia galėtų žaisti su draugais, broliais bei seserimis. Aidanas jai pažadėjo, kad tai pavers realybe – jis pradėjo lėšų rinkimą.
Šeštadienio rytą Aidanui buvo nustatytas teigiamas koronaviruso testas, o tai reiškė, kad jis negalėjo grįžti į ligoninę susitikti su Aleksa – jiedu galėjo susisiekti tik telefonu.
Aidanas sakė: „Aš buvau izoliuotas namuose ir sulaukiau Aleksos skambučio. Jos žodžiai skambėjo tarsi beprasmiai, tarsi kalbėtų morfijus, o ne ji.
Ji man pasakė: „Aš tavęs pasiilgau“ ir man buvo labai malonu tai išgirsti. Parašiau jos mamai žinutę ir pasakiau: „Aleksa paskambino, kaip ji?“
Mama atsakė: „Ji beveik nebendrauja nuo šeštadienio“. Tai, kad jai pavyko paimti telefoną, rasti mano numerį ir paskambinti, man suteikė vilties.“
Praėjus porai dienų po netikėto telefono skambučio, Aleksa mirė. Prisimindamas tą laiką, Aidanas sako, kad neįtikėtina, jog vos prieš du mėnesius jie atostogavo Italijoje, kur ji buvo vakarėlio siela.
Svajoja išpildyti paskutinį norą
Vienas mėgstamiausių Aidano prisiminimų apie Aleksą yra tai, kaip ji elgėsi su jo mažu krikštasūniu, kuris, deja, 2020-aisiais neteko tėvo.
Jos maloni prigimtis tiesiog švytėjo jau pirmaisiais jų draugystės mėnesiais. Rūpinimasis kitais buvo Aleksos pašaukimas, ji mylėjo vaikus, su kuriais dirbo.
Aidanas tęsė: „Tikrai niekada nesutiksi nė vieno, kuriam taip patiktų jų darbas. Ji kiekvieną vakarą grįždavo namo su didele šypsena veide, rodydama man nuotraukas su vaikais, arba pasakodavo ką nors juokingo, ką pasakė vienas iš vaikų.
Ji rado savo pašaukimą ergoterapeutės darbe ir jai ypač patiko dirbti su šiais vaikais“.
Dabar Aidanas siekia tęsti Aleksos pradėtus darbus, įgyvendindamas jos svajones apie neįgaliems vaikams skirtą žaidimų aikštelę.
Jam iki šiol pavyko surinkti daugiau nei 23 tūkst. eurų (20 tūkst. svarų sterlingų) iš planuotų beveik 93 tūkst. eurų (80 tūkst. svarų sterlingų).
Galvodamas apie tai, ką jam reikštų šios žaidimų aikštelės įrengimas, Aidanas sakė: „Aleksa mirė būdama 27 metų, tačiau ji labai padėjo žmonėms, ypač šiems vaikams, ir visiems, kurie kada nors su ja bendravo.
Draugai, šeima, kad ir kas tai būtų, pažino Aleksą būtent tokią. Tai rūpestingas, mylintis, nesavanaudiškas žmogus. Manau, kad tai puikus būdas įgyvendinti jos kurtus planus.“
Aidanas apie Aleksą kalba poetiškai, bet žino, kad ji to nusipelnė, ir priduria: „Ji visą gyvenimą galvodavo „kaip aš galiu padėti žmonėms?“. Pasaulis būtų geresnis, jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Aleksa Halley.“
