Romualdas ne pirmą kartą dalyvavo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSPŽGB) meno plenere. Šie plenerai prie jūros besibaigiant vasarai – graži bendrijos tradicija. Pajūrio gamtoje, jaukioje aplinkoje gimsta originalūs ir gražūs paveikslai. Šiais metais renginys vyko jau aštuntąjį kartą.
Kūryba padeda sugrįžti iš klystkelių
Paslaugaus, geranoriško, kiekvienam į pagalbą atskubančio Romualdo gyvenimo istorija – pribloškianti. „Gimiau puikioje šeimoje. Tėtis buvo jūrininkas, turėjome visko, kas tuo metu vadinta deficitu, buvau aprengtas gražiau už kitus. Vis dėlto būdamas septyniolikos susidėjau su blogais draugais, pasukau nusikaltimų keliu. Gėriau, vogiau. Buvę gerieji draugai ėjo į armiją, grįžę kūrė šeimas. O aš valkatavau. Dabar gėda tas dienas prisiminti. Buvau kaip koks ufonautas, paklydęs kosmose“, – pasakoja vyras.
Taip gyvendamas jis sako neišsyk supratęs, kad užklupo sunki psichikos liga. „Buvo tikras košmaras. Labiausiai kankino girdimi balsai. Į ligoninę patekdavau kas pusę metų. Mama labai išgyveno. Matydamas, kaip jai sunku, liūdėjau ir aš. Sakydavau jai: kai tau skaudu, tai ir man skaudu. Laimė, paskui medikams pavyko pritaikyti tinkamus vaistus. Dabar liga kontroliuojama, ligoninėje jau negulėjau penkiolika metų“, – sako Romualdas.
Pasak jo, užklupusi liga pakeitė gyvenimą – jis metė bloguosius draugus, pradėjo lankytis Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje, kur atrado piešimą: „Piešti mėgau nuo mažumės. Būdamas trejų nupiešiau piešinį, kuris mamai labai patiko, ji nupirko man paletę. Pamenu puikiai, kaip ketvirtoje klasėje už piešinį gavau penkis su pliusu. Tai iki šiol išliko atmintyje.“
15
21
31
Padeda keisti gyvenimus
Labai panaši ir kito klaipėdiečio Dariaus istorija. Vyras taip pat sako anksti nuėjęs klystkeliais, vis dėlto po ilgų klaidžiojimų, padedamas mylimos moters, sugebėjęs grįžti.
Vyro gabumus menui lėmė genai – jo tėtis baigęs dailės mokyklą, o brolis – Dailės akademiją, jis skulptorius, mokėsi Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje. Vis dėlto Dariaus gyvenimo kelias buvo labai vingiuotas. „Mokslai man sekėsi nekaip. Rūkyti pradėjau trylikos metų, vartoti alkoholį – penkiolikos. Aišku, atsirado negeri draugai. Tėtis anksti susirgo psichikos liga, šeimoje augome keturi vaikai. Pinigų labai trūko. Gaudavome drabužių iš labdaros. Man, lyg tyčia, tekdavo moteriški. Mokykloje draugai šaipėsi. Iš pykčio gerdavau, į mokyklą neidavau, nes neturėjau kuo apsirengti. Devynias klases baigiau per trejus metus, perėjęs į vakarinę“, – pasakoja Darius.
Po devintos klasės Darius įsidarbino kroviku, neblogai uždirbdavo. „Susitvarkiau savo kambarį, pasidariau remontą. Įsigijau baldų, technikos. Vis dėlto dirbdamas pradėjau vogti kavą. Iš darbo išmetė. Tada vėl įnikau į alkoholį. Greitai pragėriau viską, ką buvau įsigijęs – baldus, muzikinį centrą, kilimą. Mama išvarė iš namų. Gyvenau bet kur – apleistuose namuose, su valkatomis. Begeriant pradėjo važiuoti stogas. Atrodė, sėbrai mane nori išvežti į mišką, sumušti, kankinti. Draugas iškvietė greitąją. Tada man buvo aštuoniolika“, – pasakoja Darius.
Ligoninėje socialinė darbuotoja pasirūpino, kad Dariui būtų išduotas naujas pasas. „Gavau pašalpą už šešis mėnesius. Vėl pradėjau gerti. Maišiau vaistus su alkoholiu. Kartą nusipirkau vyno, užlipau į penktą aukštą, išėmiau lango rėmą, atsisėdau ant krašto, užsiverčiau. Nepajutau, kaip iškritau. Nukritau ant stogelio, tada – ant asfalto. Po traumos fazė dar labiau pavažiavo, gavau pirmąją grupę“, – pasakoja vyras.
Ligoninėje jį pradėjo lankyti mama, jiedu susitaikė. Be to, Darių nuolat lankė draugė, su kuria jau anksčiau buvo pradėjęs bendrauti. „Ji ligoninėje manimi labai rūpinosi – prausė, mankštino. Labai palaikė morališkai – sakydavo, kad man viskas bus gerai, – gyvenimo istoriją tęsia pašnekovas. – Pamažu atsistojau ant kojų. Sutaupytų pinigų jau nepragėriau, iš ligoninės persikėliau gyventi pas draugę. Taip ir esame kartu keturiolika metų.“
Jis sako atkritęs ir dar kartą – pradėjo gerti, kai mirė tėvai. Vis dėlto paklausė savo draugės ir laiku susiėmė. „Dabar negeriu jau daug metų, visai nebesinori, nemėgstu išgėrusių žmonių, man jie dvokia kaip iš sąvartyno. Neliko ir blogųjų draugų, dabar turiu jų vos keletą. Pradėjau lankyti Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendriją, vadovė pastebėjo piešimo gabumus. Ji pasiūlė važiuoti į meno plenerą“, – sako Darius.
Jis pasidžiaugia, kad su drauge gražiai sutaria, susitaupo pinigų, jaučiasi laimingi. Neseniai susiremontavo iš tėvų paveldėtą butą, daug padėjo giminės, draugai, kaimynai: „Dabar neturime jokių bėdų. Abu su drauge lankom bendriją, abu tvarkomės namuose. Jos darbas – kurti jaukumą, mano – valyti dulkes, siurbti, plauti grindis. Džiaugiamės jaukiais namais ir gražiais santykiais. Kada nors, senatvėje, būtinai įteisinsime savo santykius.“
Meną atrado į gyvenimą išleidusi vaikus
Dar viena plenero dalyvė – Gražina iš Kuršėnų. Moteris užaugino šešis vaikus, matė gyvenime ir šilto, ir šalto. Jaunystėje universitete studijavo mediciną, vis dėlto mokslų nebaigė. „Vyras neką tepadėjo. Jis gėrė, išeidavo iš namų savaitėms. Teko dirbti ir labai sunkius fizinius darbus, kad tik išmaitinčiau šeimą. Sekretorės darbą iškeičiau į sunkų fizinį plytinėje. Vis dėlto ne tada buvo sunkiausia. Sunkiausia buvo tada, kai į Airiją paskui seseris išvažiavo ir paskutinis vaikas – jauniausias sūnus“, – sako moteris.
Nuo vienatvės sutriko Gražinos sveikata. „Išleidus į užsienius vaikus, norėjosi tik verkti, – pasakoja ji. – Vis dėlto supratau, kad reikia kažkaip kilti, eiti į žmones. Namie mezgu, siuvu, darau dekupažo darbus ant molio, stiklo, indų. Taip pat rašau eiles. Dukra Airijoje žadėjo išleisti mano eilėraščių knygą.“
Ji pasidžiaugia, kad vaikai užaugo darbštūs, geri. Vis dėlto jie – toli, todėl mama vis tiek jaučia vienatvę. Gražina labai džiaugiasi, kad turėjo galimybę atvykti į meno plenerą, jos darbai – tarp įspūdingiausių. Moteris sukūrė originalų paveikslą iš gamtinių medžiagų, statybinio glaisto, taip pat menišką vainiką. Ji sako parsivešianti į namus daug naujų, originalių idėjų.
Kasmet – vis naujai
Kasmetiniai LSPŽGB rengiami plenerai neįsivaizduojami be Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės pedagogės Rasos Užpelkytės ir Palangos tradicinės tekstilės mokymo centro dėstytojos, Palangos moksleivių klubo dailės pedagogės Dianos Rakauskienės. Kiekvienais metais jos sugalvoja ką nors naujo, originalaus, atsiveža daug skirtingų medžiagų darbeliams.
„Šiais metais išbandėme įvairias technikas. Pirmoji diena buvo skirta jūros motyvams – kiekvienas turėjo užduotį nueiti prie jūros, susirasti gražių akmenukų, smilgų. Deja, programą pakoregavo karščiai, – sako R. Užpelkytė. – Pirmąją dieną darbams naudojome skirtingas faktūras – statybinį glaistą, lipalą, gamtines medžiagas. Tikslas – kuo mažiau įgūdžių, kad rezultatas būtų netikėtas.“
Pasak D. Rakauskienės, kaip ir kasmet, plenero dalyviai eksperimentavo, į kiekvieną darbelį įdėjo daug išmonės: „Atrodo, temos vienodos, technikos vienodos, bet darbų įvairovė – neišmatuojama. Dar kartą įsitikinome, kad meną galima kurti iš bet ko – tereikia trupučio fantazijos.“
Antrąją dieną plenero dalyviai iš gamtinių medžiagų gamino vainikus. „Apskritimas – tai ir begalinė linija, savojo „aš“, tobulybės, atgimimo, dangaus, oro, amžinybės simbolis. Ratas saugo mus nuo piktųjų dvasių ir demonų. Visų darbeliai ir vėl buvo labai originalūs ir skirtingi“, – sako D. Rakauskienė.
Pasak R. Užpelkytės, plenerui vadovės visada rengiasi iš anksto: „Gerai apgalvojame, kas dalyviams būtų įdomu. Visi metodai turi būti patikrinti, tikti įvairiems žmonėms. Rezultatas visada būna puikus.“
„Sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką plenero dalyviai galėjo sukurti tiek daug originalių darbų, – džiaugiasi LSPŽGB vadovas Vaidotas Nikžentaitis. – Tai – visa meno galerija. Turėsime kuo papuošti ne tik bendrijos patalpas, bet ir ką parodyti kitiems.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
