Būti kartu su kitu žmogumi ne taip ir lengva. Šį tą jau pasiaiškinome pirmoje straipsnio dalyje, na o dabar tęsiame sąmprotavimus apie tai, kas leidžia santykius padaryti sėkmingus.
Duoti, o ne gauti
Gana daug apie meilę ir tarpusavio santykius knygoje „Menas mylėti” rašo psichologas Erichas Frommas. Jis išskiria simbiozinę ir brandžią meilę. Pirmosios atveju žmogus yra prisirišęs, priklausomas. Tokie partneriai nėra laisvos, brandžios asmenybės. Iširus tokiems santykiams, dažnai sakoma: „ji sugadino man gyvenimą” „aš taip stengiausi jam įtikti, o jam tai nieko nereiškė, jis nemoka mylėti”.
Brandžioje meilėje išsaugomas žmogaus individualumas, orumas; žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir pririštas. Tai paradoksas, kuomet „du tampa vienu, ir tuo pat metu išlieka dviem“. Brandūs partneriai atsakomybę už nesėkmes dalinasi pusiau, nesuverčia jos vienas kitam. Jei į jausmus neatsakoma tuo pačiu, brandžiai mylintis žmogus neabejotinai liūdi ir kenčia, tačiau sugeba leisti kitam eiti savo keliu, rinktis tai, kas jam atrodo geriausia.
E. Frommas apžvelgia, kaip keičiasi meilės formos augant. Ankstyvoje vaikystėje vaikas mylimas vien už tai, kad jis yra. Tėvai juo tiesiog džiaugiasi, jiems smagu matyti vykstančius pasikeitimus. Augdamas vaikas suvokia, kad jis savo paties veiksmais kuria meilę. Pajunta, kad kai kurie jo veiksmai, pavyzdžiui, meilumas, paslaugumas džiugina tėvus, o kiti, tokie kaip melavimas ar atsikalbinėjimas – liūdina.
Bręstant ateina toks momentas, kai įveikiamas dėmesys vien sau ir kito žmogaus poreikiai tampa tokie pat svarbūs kaip savieji. Meilės forma vėl keičiasi. Žmogus pradeda geriau suprasti kitą, pastebėti ir suvokti kas jam ar jai yra malonu ar nemalonu, ko jis ar ji gali norėti. Taip palaipsniui nuostata „būti mylimu” keičiasi į „mylėti”. Ištarkit sau: „Aš esu mylimas”. Malonu… Jautiesi toks mielas, jaukus padarėlis, kuriam už tai atlyginama meile. E. Frommas teigia, kad būti mylimu tolygu būti priklausomu. Toks žmogus sako: „aš myliu, nes mane myli”; „myliu tave, nes man tavęs reikia”.
Dabar pasakykit: „Aš myliu”. Jaučiatės galingi, tiesa? Mylėti reiškia aktyvumą, veiksmą, o ne išgyvenimą. Mylėti visų pirma yra duoti, o ne gauti. Mylėdami atiduodame save – savo džiaugsmą, dėmesį, supratimą, žinojimą, juoką ar liūdesį – visas savojo gyvybingumo išraiškas. Brandžiai mylintis žmogus nelaukia kol kažkas ims jį mylėti, nesistengia visais būdais (turtu, laimėjimais ar išvaizda) tapti mylimas, o tiesiog myli kitą. Jis sako: „mane myli, nes aš myliu”; „man reikia tavęs, nes aš tave myliu”.
E. Frommas išskiria ir daugiau brandžiai meilei būdingų elementų: rūpestį, atsakomybę, pagarbą ir žinojimą. Žmogus jaučiasi esąs atsakingas už savo artimą kaip pats už save, aktyviai rūpinasi jo gyvenimu ir augimu. Pagarba kitam – tai ne baimė ar siaubas, ji reiškia sugebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Tokia pagarba būtina pasiekti savo asmeninę nepriklausomybę, savarankiškai kurti savo gyvenimą, gerbti save patį. Juk jei galvosim, kad žmogaus laimė priklauso tik nuo kito malonės, kad šiaip esam nevertingi, bet jei tinkamai elgsimės, mus galbūt mylės – būdami priklausomi, tokius pat regėsime ir kitus. Pagarba įmanoma, kai galime peržengti rūpinimąsi savimi ir pažvelgti į kitą žmogų jo akimis, giliai jį pažinti.
Pavyzdžiui, aš galiu žinoti, kad žmogus piktas, bet pažvelgusi giliau pamatyčiau jį ne piktą, o kenčiantį. Arba matydama pasipūtusį, žeminantį aplinkinius žmogų, galiu suprasti, kad greičiausiai viduje jis labai bijo ir jaučiasi silpnas. Kaip šį žvilgsnį išsiugdyti? Trumpai tariant – padeda plačiai atmerktos akys. Tereikia atidžiai stebėti, kas vyksta gyvenime ir savyje. Ką sako mano kūnas, protas, jausmai? Atvirai visa tai priimti – vadinasi, nemėginti pakeisti, išstumti, paneigti… kad ir kaip to norėtųsi. Ne keisti, o tik pamatyti. Visa tai, ką matome savyje, tuo pačiu yra ir kito žmogaus pasaulio dalis – taigi galime geriau jį suprasti. Ne veltui sakoma, kad pasaulis prasideda mumyse.
Sugebėjimas mylėti – gyvenimo būdas
Kaip pastebėjo į žmogiškuosius santykius gilinęsi mąstytojai ir psichologai, sugebėjimas užmegzti artimus santykius ir mylėti neapsiriboja vienu ar keliais žmonėmis. Meilė – ne kažkoks išskirtinis ryšys, o žmogaus būdas būti pasaulyje, gyventi. Mylintis žmogus vertina ir gerbia ne tik artimuosius, bet ir kitus žmones bei patį gyvenimą.
Be to, niekuomet nebus taip, kad galėtume pasakyti: „viskas, aš jau moku mylėti”. Santykiai, kaip ir visa kita gyvenime, niekuomet neturi baigtinio taško, jie kuriami nuolat, įveikiant iškylančius sunkumus, krizes. Čia svarbus pats procesas, aktyvus dalyvavimas, gyvenimas.
Kaip pastebėjo rusų dvasininkas Ivanas Iljinas, tikra meilė – tai laisvas ryšys. Žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir pririštas. Meilę visuomet lydi liūdesys, kančia, atsakomybė, vienatvė. Juk iš tiesų giliai širdyje suvokiame, kad nepaisant viso artumo ir meilės, iš esmės esame atskiros, vienišos būtybės, pačios atėjusios į šį pasaulį, ir pačios iš jo išeisiančios, niekuomet iki galo taip ir nepajėgsiančios suprasti kito ar būti suprastos. Greičiausiai vienam iš poros teks anksčiau ar vėliau likti vienam – kažkuris pirmiau paliks šį gyvenimą. Tokie ir panašūs suvokimai kelia liūdesį, kenčiame. Tačiau nepaisant to dažniausiai prisiimame atsakomybę ir drįstame mylėti toliau.
Kažkuria prasme siela tampa tarsi pažeista, bet ši žaizda būtina, kad galėtume jaustis laimingi. Artimi santykiai reikalauja didelės rizikos: visuomet yra pavojus būti paliktam, įskaudintam, nesulaukti atsako į savo jausmus… Tačiau mylintis žmogus, net jei į jo meilę nėra atsako, yra laimingas. Nes sugebėjimas mylėti – tai šaltinis, suteikiantis gyvenimui gyvybės. Tuomet dingsta abejingumas, pasyvumas, nuobodulys – gyvenimas tampa intensyvesnis.
Galimas skausmas, rizika visuomet baugina, ne be reikalo čia vis vartoju žodį „drįsti”. Taip, meilei ir gyvenimui reikia drąsos. Drąsos būti sužeistam, drąsos pykti, drąsos įveikti baimę, drąsos būti savimi, tokiu unikaliu ir netobulu… Yra ir kitas pasirinkimas – nerizikuoti ir viso to neturėti.
Artimi santykiai, brandi meilė neabejotinai pakeičia abu žmones. Mylintis tampa ne toks vienišas, taip pat sulaukia dėmesio, pagarbos, supratimo. Bet paradoksas yra tas, kad visa tai galima gauti tik tada, kai nesitikima ir nesiekiama. Jei tikėsimės, kad kitas žmogus mumis rūpinsis, gerbs, mylės, jei to lauksim ir sieksim – greičiausiai nieko nebus, nes taip palaipsniui atsiranda reikalavimai, nusivylimai, taip vėl sugrįžtama į būseną, kuomet žmogus tikisi kažko iš kitų, o ne kuria pats. E. Frommo žodžiais tariant – „atlygis laukia, bet jo negalima vytis”.
* * *
Taip ir liko gausybė neatsakytų klausimų: kaip mokytis mylėti, pažinti save, išdrįsti… Gerai. Dar geriau – jei klausimų atsirado daugiau, nei buvo iki šiol. Vadinasi, gyvenime dar kažkas rūpi, kirba, yra gyva. Taip norėtųsi gauti parengtus atsakymus, deja, niekas jų nepateikia. O aš sakau – visa laimė, kad taip yra. Štai čia ir prireikia mūsų pačių pastangų, noro, pasiryžimo surasti savo kelią ir savo atsakymus. Ir ne knygose, ne protinguose kitų žodžiuose, o savo pačių gyvenime. Ten tikrai yra visko, ko labiausiai reikia. Tegu tik bunda ir stiprėja drąsa gyventi!
