„Tu neturi vaikino?“ – žmonės manęs klausia kone taip pat dažnai, kaip to, iš kokios šalies aš esu. „Ką ketini daryti?“ – šį klausimą užduoda artimesni draugai. „Užsiregistruok į internetą!“ – ragina tie, kas jaučiasi turį teisę man nurodinėti. Po keleto mėnesių pasiduodu.
Užpildau registracijos anketą. Man 36. Netekėjusi. Ūgis, svoris, plaukų, akių spalva. Randu klausimą: „Ar esate pasirengusi naujiems santykiams?“ Ar esu? Pasirenku „Taip“. Pažymiu dar keletą punktų ir parašau porą sakinių apie save. Įkeliu dvi nuotraukas. Laukiu.
Pradžioje negaliu atsikratyti jausmo, koks sintetinis šis susipažinimo būdas. Sutalpinusi save į anketą galvoju, kiek daug palieku nuošaly. Ir nė už ką netikiu, kad internetas gali padėti surasti meilę. Tada pradeda eiti laiškai nuo mano „nelaimės draugų“.
Internetinė mažuma tampa dauguma
Nuo 2006-ųjų vieno iš populiariausių internetinių pažinčių portalų eazydate.biz pajamos padidėjo 30 kartų, kitas populiarus pažinčių puslapis match.com skelbiasi turįs milijonus vartotojų. Ekonominė krizė internetinių pažinčių verslui – nė motais. Vien tik JAV 2008-aisiais į internetinių pažinčių portalus užsiregistravo per 12 mln. žmonių ir jie sudarė ketvirtadalį visų interneto vartotojų. Prognozuojama, kad 2012-aisiais žmonės išleis šioje rinkoje net 1,9 bilijono JAV dolerių. Nenuostabu: dėl padidėjusio gyvenimo tempo, užimtumo, keliavimo galimybė susipažinti internetinėje erdvėje sau patogiu laiku ir sau patogioje vietoje tampa vis patrauklesnė.
Peržiūriu man parašiusių vyrų anketas. Visi patrauklūs, nė vieno bedarbio, sugeba suregzti bent tris rišlius sakinius. Kažkuriuo momentu aplanko mintis, kad būti vienišai – ne nusikaltimas, kurio reikia gėdytis. Ir kita – kad prisipažinti, jog ieškai draugo, yra pozityvus žingsnis, o ne desperacijos išraiška.
Reklamavimasis ir pasitikėjimas savimi
Nors pažįstu daugybę porų, susipažinusių internetu, toks susipažinimo būdas man atrodė kažkuo gėdingas. „Manau, kad internetu tu nerasi meilės“, – abejoja bendradarbis. „Ir kokie tie vyrai, kuriuos buvai sutikusi?“ – klausia kitas. „Meilė gimsta pajutus ryšį, ir nesvarbu, kaip ar kur tą žmogų sutiksi“, – pareiškiu pirmajam. „Visi buvo visiškai normalūs“, – atsakau antrajam.
Tiek bendradarbių klausimuose, tiek savo požiūryje atpažįstu stereotipinį mąstymą, kad internetu pažindinasi tik drovūs nevykėliai, kurie nedrįsta išbandyti tradicinių susipažinimo būdų. Tačiau šį stereotipą paneigia neseniai atliktų tyrimų rezultatai, rodantys, kad interneto pažinčių tinklalapių vartotojai aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime. Be to, internetinėmis pažintimis labiau linkę domėtis tie žmonės, kurie ne taip bijo pasimatymų, t. y. kurie patiria dėl jų mažiau nerimo.
Registruodamasis internetinių pažinčių tinklalapyje turi sukurti patrauklų prisistatymą. Remdamiesi minėtųjų tyrimų išvadomis ir faktu, jog anketos sukūrimas internetinių pažinčių tinklalapyje yra savotiškas reklamavimasis, JAV ir Korėjos mokslininkai Kimas, Kwonas ir Lee iškėlė hipotezę, kad socialūs ir aukštą savivertę turintys žmonės dažniau naudojasi internetinių pažinčių tinklalapiais, kai yra rimtai nusiteikę sukurti meilės santykius. Ši hipotezė pasitvirtino, kaip ir ta, jog mažai savimi pasitikintys žmonės, net ir trokšdami sukurti romantiškus santykius, pasirinks vengimo strategiją ir į internetinių pažinčių tinklalapius nekiš nosies.
Sąmoningas melas
Kavinėje prie stalelio sėdi Džonas ir skaito laikraštį. Kai prieinu, jis atsistoja ir mandagiai pabučiuoja mane į skruostą. Iš karto suprantu porą dalykų: viena, Džono nurodytieji „keletas papildomų kilogramų“ yra nemenkas viršsvoris, antra, mes abu netiksliai įvardijome savo ūgį (jis – padidino, aš – pamažinau), todėl aš esu šiek tiek aukštesnė.
Prisimenu seniai matytą karikatūrą: prie kompiuterio skirtingose vietose sėdi vyras ir moteris. Vyras – pagyvenęs, apšepęs ir su nemažu pilvuku, o moteris – susivėlusi, netvarkinga ir nepatraukli. Abiejų internetinėse anketose – stulbinantys gražuoliai. Tyrimai rodo, kad internete prisistatydami šiek tiek meluoja visi. Vyrai dažniau meluoja apie savo ūgį, moterys – apie svorį. Tiksliausia yra informacija apie šeiminę padėtį, netiksliausia – apie išvaizdą. Žmonės, labiausiai nutolę nuo vidurkio, yra linkę meluoti daugiau. Be to, kadangi tyrimo dalyviai turėjo nurodyti, kiek tikslūs jų anketose pateikiami duomenys, matyti, kad meluoti jie pasirinko sąmoningai.
Išvaizda dar ne viskas?
Susipažįstant tradiciniu būdu, per pirmąsias keletą minučių fizinės žmogaus savybės nulemia, ar bus tęsiama pažintis, o internetinė anketa aprėpia daugiau informacijos: galima sužinoti žmogaus išsilavinimą, šeiminę padėtį, pajamas, pomėgius, netgi susidaryti tam tikrą nuomonę apie asmenybę.
„Aš nerašau moterims, kurių prisistatymas labai trumpas“, – pareiškia Markas. „Bet juk mano prisistatymas labai trumpas?“ – klausiu. „Bet užtat kokios tavo nuotraukos!..“ Mintyse padėkoju profesionaliai mane nufotografavusiems bendradarbiams.
Rašytoja Jennifer Egan, savo straipsniui The New York Times apklaususi dešimtis interneto pažinčių portalų lankytojų, padarė išvadą, kad nors pomėgiai, vertybės ir kitos asmeninės savybės yra svarbios, sprendimą susitikti ne virtualioje erdvėje nulemia nuotraukos patrauklumas. Kai kurie fotografai netgi pradėjo specializuotis nuotraukų internetinėms anketoms srityje. Šis verslas JAV kone toks pat sėkmingas, kaip ir vestuvių fotografavimas.
Meilės chemija ir magija
„Man taip patinka tavo anketa! Mūsų pomėgiai absoliučiai sutampa. Atvažiuok į Barseloną, tada pamatysim, ar tarp mūsų atsiras magija“, – beria tekstą Ksavjė. Barselona už poros tūkstančių kilometrų, magijos paieškomis užsiimu artimesnėje teritorijoje. „Na ir kaip jis?“ – po eilinio pasimatymo klausia kolegė. „Nežinau...“ – atsakau. „Nėra chemijos?“ – suprantamai linksi galva. „Tikriausiai...“
Magija, chemija – man per sudėtingas galvosūkis. Helen Fisher, knygos „Kodėl jis? Kodėl ji“ (Baltos lankos, 2010) autorė, bent jau paaiškina patį terminą. „Mes įsimylime žmones, kurių serotonino, estrogeno ir testosterono cheminis profilis yra skirtingas ir papildo mūsiškį“, – teigia ji. Šia teorija remiantis sukurtuose internetinių pažinčių portaluose, be klausimų apie pomėgius, yra ir tokių, pagal kuriuos galima nustatyti minėtųjų hormonų lygį ir parinkti pačias tinkamiausias kombinacijas.
Partnerių „pirkimas“
Kolmas per silpnai paspaudė ranką, Džonas per daug kabinėjosi prie padavėjos, Ijano batai buvo nešvarūs, o Polas nežiūrėjo į akis... Visa tai įvardiju sau ir kolegėms kaip „chemijos trūkumą“ ir toliau tinkle naršau po vyrų anketas. Jūroje daugybė žuvų – rodos, taip sakoma? Išplečiu paieškų spektrą iki 100 mylių ir susiaurinu potencialių kandidatų ratą apribodama jų ūgį – tik daugiau nei šešių pėdų, prašyčiau. Kiek galimybių!
Manau, kad jau esu išsiugdžiusi tam tikrą „gebėjimą“ atpažinti žmogų, kuris man iš tiesų patiktų. Sakau sau, kad užtenka vos poros akimirkų ir tai matyti. Ir nustembu, kai trečią kartą atvertusi tą pačią anketą staiga pamatau, kad vyras turi tris vaikus ir nėra išsiskyręs ar kad jis gyvena taip toli, jog vargiai tikėtina, kad kada nors atvažiuos susitikti.
Kinų mokslininkų Wu ir Chiou tyrimas rodo, kad iš tiesų didesnis paieškos kriterijų skaičius sumažina potencialiai tinkamų kandidatų skaičių. Taip yra dėl to, kad dėl per didelio pasirinkimo prie kiekvienos anketos praleidžiama mažiau laiko ir pro akis praleidžiami svarbūs faktai. Be to, per trumpą laiką priimant per daug informacijos, susilpnėja kognityviniai sugebėjimai, t. y. nebeišeina gerai įsigilinti į pateiktus duomenis.
„Kokia tavo aukščiausia amžiaus riba?“ – klausia 60-metis. Kai neatsakau, duodama suprasti, kad jis man, nors ir kaip būtų gaila, per senas, suprantu, jog žmonės man tapo savybių rinkiniais. Ir tikrai galėčiau būti viena iš psichologės Rebeccos Heino tyrimo dalyvių, patvirtinusių, kad parterio ieškojimas internete šiek tiek panašus į pirkimą šaltai įvertinant „prekės“ savybes, kainą (t. y. kiek reikės įdėti pastangų) ir jų santykį. Suprantu ir tai, kad pati esu prekė, vertinama pagal tuos pačius kriterijus. Kita vertus, ar tai taip labai skiriasi nuo realaus gyvenimo?
Niekada nesiliauk ieškoti
Amy Spencer, knygos „Sutikti savo antrąją pusę“ autorė, teigia: „Negali būti per daug išranki, kai nori sutikti savo gyvenimo meilę. Turi teisę nustoti susitikinėti su vyrais, kurie tau neįdomūs, nepatrauklūs, negali tavęs prajuokinti ar yra per daug ištižę. Nedaryk kompromisų ir nenustok ieškoti vien dėl to, kad bijai, jog nerasi.“
Parke, nuošaliau nuo žaidžiančių vaikų ir priešpiečius valgančių porelių, šešėlyje prie paminklo sėdi vyras baltais marškiniais ir skaito. Aš žinau, kad čia susitariau su juo susitikti ir kad jis turbūt yra tas, kurį aš pažįstu iš keleto laiškų, bet vis tiek vargiai galiu patikėti. Kai jis atsistoja šalia, suprantu, kad taip noriu jaustis visada. Nesvarbu, kuo baigsis šitas susitikimas, padėkoju likimui ir internetui, kad padėjo pamatyti, kaip gali būti.
Tai, kas suteikia sparnus
Kartą sapnavau sapną: aš stoviu prie judrios gatvės ir niekaip nesiryžtu jos pereiti. Tada prie manęs prieina angelas, paduoda ranką ir mes perskrendame gatvę virš automobilių. Atsisveikindamas angelas nusišypso ir sako: „Štai taip.“ Kone kiekvienoje internetinėje anketoje randu sakinį: „Ieškau žmogaus, kuris savęs per daug nesureikšmina.“ Vadinasi, tokio, kuris gali skristi.
Trijų pasimatymų strategija:
Pirmas pasimatymas yra skirtas patikrinti, ar esate vienas kitam patrauklūs ir ar norisi tęsti.Per antrąjį pasimatymą reikėtų kartu praleisti daugiau laiko. Praleiskite geras šešias valandas savaitgalį ar kartu nueikite į renginį. Stebėkite, kaip žmogus elgiasi su aptarnaujančiuoju personalu, vertinkite, koks jo elgesys patinka, koks – ne. Trečiojo pasimatymo metu klauskite savęs: „Ar tam žmogui svarbios mano vertybės? Ar jis yra atviras / kūrybiškas / pozityvus / turi humoro jausmą?“
Šaltinis: Francine Kay knyga „Skyrybų daktaras“.
Pirmojo pasimatymo TAIP ir NE
Internete netrūksta rimtų ir pusiau juokingų patarimų einantiems į pirmąjį pasimatymą. Štai keletas jų:
Nepadauginkite alkoholio. Dvi taurės vyno per pietus – normalu. Išgėrus daugiau padidėja rizika pradėti pasakoti prisiminimus ir prisipažinti intymias smulkmenas, kuriomis su svetimais žmonėmis paprastai nesidalijama. Jei pasimatymas toks nuobodus, kad norisi tik prisigerti, atsisveikinkite ir eikite į kitą barą išgerti su draugais.
Išjunkite telefono garsą. Nesvarbu, kokio naujumo jūsų telefonas, nuolatinis jo tikrinimas siunčia pašnekovui vienintelę žinią: „Tu man neįdomus.“ Nespoksokite į jo kūną. Jeigu viskas gerai klostysis, tam turėsite daugybę progų. Atsargiai apžvelkite ir, jei išeina, pagirkite aprangą ar skonį.
Stenkitės daugiau klausytis nei kalbėti. Galite pasiruošti keletą nestandartinių klausimų, klausykitės susidomėjęs. Kai šnekate apie save, būkite sąžiningas, bet ne per daug atviras: niekam nebūtina žinoti, kaip ten iš tikrųjų buvo vaikų darželyje.
Prieš pasimatymą pasirūpinkite savimi. Išsimiegokite, nuveikite kažką, kas jums padeda atsipalaiduoti, pasirūpinkite savo išvaizda.
Nešnekėkite apie komplikuotus, keistus ar nutrūkusius santykius. Nėra reikalo pasakoti apie kiekvieną buvusįjį, apie visus, su kuriais teko nueiti į pirmąjį pasimatymą, ar apie bendradarbį, kuris, jūsų nuomone, yra jus įsimylėjęs.
Prisiminkite apie saugumą. Pasakykite savo šeimos nariui ar draugui, su kuo ir kur jūs esate, ir praneškite, kai grįšite namo. Negerkite, jei planuojate vairuoti, susitikite viešoje vietoje, kur yra daug žmonių. Nepasitikėkite kuo nors vien dėl to, kad tas žmogus patrauklus ar atrodo padorus. Nelikite su nepažįstamu žmogumi (kelios valandos nesiskaito) vienumoje, tam bus progų vėliau.
Siųskite signalus. Jei žmogus patiko, pasakykite, kad būtų smagu susitikti dar kartą. Jei žmogus nepatiko, nesibučiuokite vien iš gailesčio ar mandagumo.
Suteikite antrą galimybę. Nelyginkite šio žmogaus su kitais jūsų pažįstamais ir nedarykite skubotų išvadų. Jeigu jam patinka ta pati grupė, kaip ir jūsų buvusiajam, tai dar nereiškia, kad jis irgi sudaužys jums širdį.
Prisiminkite apie aistrą. Labai retai nuobodus pirmasis pasimatymas išauga į aistringą meilę. Objektyviai įvertinkite fizinį, intelektinį patrauklumą, bendrus pomėgius. Normalu, jei kitas žmogus jūsų netraukia. Laikykite tai pasimatymų pratybomis.
Aldona Steponavičiūtė
„Aš ir psichologija“ žurnale taip pat skaitykite Agota Giedrė Raišienė „Pirmojo įspūdžio anatomija“
