Meilė skirtingame amžiuje

Meilei amžius nesvarbu... Na, jeigu ne meilei, tai bent jau santuokai. Pas mus įprasta būti ištekėjusiomis: žmonės gerbia, draugės pavydi, yra į ką atsiremti ir ką aprėkti. Žodžiu, liaudiškas paprotys. Suprantama, santuoka santuokai nelygu. Tuokiamasi iš meilės, o kartais – iš išskaičiavimo. Ir meilė būna skirtinga, ir išskaičiavimai.

17 metų merginos dažniausiai teka todėl, kad neliktų senmergėmis: atrodo, kad jeigu ne dabar, tai ir niekada. Neretai prie altoriaus atveda ne jausmai, bet pilvas, kuriame kai kas jau juda. Kiek vėliau teks išlieti ašarų dėl šių veržlių manevrų! Neišsidūko, neišsišoko, netgi lėlėmis neprisižaidė, o jau suaugusių rūpesčiai slegia pečius. Užsinorės vėliau pašėlti, bet jau nebebus galima. Todėl turės arba save varžyti, arba tai daryti slapta.

25 metų dažniau tekama iš meilės negu iš tiesioginio išskaičiavimo. Dėl meilės viskas gana aišku: labiau subrendo, prisimergavo, šį bei tą išbandė ir išsirinko. Be to, ir amžius tinkamas: baigta aukštoji mokykla, laikas gimdyti. Meilė įgyja galingą materialinį pastiprinimą, todėl gana nesunku rasti išrinktąjį. Šiame amžiuje išskaičiavimai dažniausiai būna nesudėtingi – pinigai, mašina, galimybė įsitvirtinti gyvenime. Net jeigu jaunikis ir nelabai patinka (ar net visiškai nepatinka), bandoma save įkalbėti: nieko, ištversiu. Duok Dieve, antraip teks pačiai sau trenkti antausį, tariant „žinojau, kur ėjau, tik gaila, kad jėgų neapskaičiavau“.

35 metų iš meilės tuokiasi vis mažiau, gal tik tos, kurios visą gyvenimą dėl mylimojo kamavosi, laukė, kol išsiskirs. Nors meilė dažniausiai būna greta, bet tik ne vyrui. O skirtis ne kiekviena ryžtasi. Pradeda vyrauti pakartotinės santuokos, o „iš meilės“ tarp jų vis mažiau ir mažiau. Dažniausiai tai būna ne meilė, bet geri santykiai, patikimumas, ramybė ar materialiniai sumetimai. Tik marksizmo klasikai galėjo kalbėti apie „santuokinę prostituciją“, o jeigu nėra kuo maitinti vaikų, norom nenorom pradėsi galvoti ne apie meilę, bet kad tik žmogus būtų geras .

45 metų – laikantis tradicijų, meilės klausimas išbraukiamas iš darbotvarkės. Be to, moterys tiek prisiragavo tos pačios meilės ir jos pasekmių, kad jas traukia paprastesni ir ramesni dalykai. Nors, žinoma, ir šiame amžiuje, ypač žinant, kad „... – vėl uogelė“, pasitaiko tokių karštų romanų, pereinančių į santuoką, jog besituokiančiųjų vaikai negali atsistebėti.

55 metų ir vyresnių – našlių laikas. Kuo didesnis amžius, tuo mažesnius reikalavimus vienas kitam kelia būsimieji sutuoktiniai. Pinigai? – lyg ir nebe tiek daug jų reikia. Seksas? – gerai, jeigu yra, bet jeigu nėra – irgi neblogai. O stogas virš galvos – jau koziris, šis kandidatas – pavydėtinas. Jau pabodo tiek metų kasdien matyti palikuonis. Paprastas išskaičiavimas – ramiai nugyventi savo metus, pagal jėgas padedant vienas kitam. Juk baisu likti vienam – naktimis, turint nesveiką širdį...

Nors sulaukus 60 metų, kartais pasitaiko tokia jaudinanti meilė – lyg septintokų. Gėlės, rašteliai, skambučiai ir tyla ragelyje. Senas – bet mažas, po gyvenimo audrų taip norisi romantikos.

Nors sakoma, kad santuokos sudaromos danguje, jose dalyvauja paprasti mirtingieji, kurie iš pradžių turi prisirankioti gumbų, o tik po to patikėti senolių išmintimi. Santuoka iš kvailumo – santuoka iš meilės – santuoka iš išskaičiavimo – santuoka iš įpročio – štai tokia grandinė.