Mūsų tėvai, auklės, globėjai, močiutės ir seneliai, taip mėgstantys pasakoti apie slapčiausias tarpšeimynines paslaptis „nieko nesuprantančiam vaikeliui“, net neįtaria, kokias gilias ir toli siekiančias išvadas gali padaryti mažametis, tuo metu sėdintis jiems ant kelių ir, atrodo, viską praleidžiantis pro ausis.
Jie pasakoja apie tai, kad kažkas jų šeimoje myli, o kažkas ne, kad kažkam jų šeimoje gera, o kažkas joje tik susierzina ir niršta. Vaikas ir klausosi ir nesiklauso, bet kai jis bus baudžiamas, jo protas suves visus galus į vieną. Jam taps aišku, kad mama bijo močiutės, kad tėtis susipykęs su seneliu, kad mama nepatenkinta tėčiu, todėl, kad jis visame kame klauso močiutės... Todėl, sekant vaiko logika, bausmė, kurią jis dabar pergyvena, susijusi visai ne su tuo, kad jis kažką ne taip padarė, o su tuo, kad kažkas trečias sureagavo į jo veiksmą taip, kad tai pridarė nemalonumų tam, kas šiuo metu jį baudžia.
Suprasti tai nėra sunku – juk kai vaikas lieka vienas su tuo savo giminaičiu, jo nepasitenkinimas sumažėja dešimteriopai! Mes ėmėme suprasti, jog tapome kažkokio žaidimo įkaitai. Ir štai koks fokusas: vienas iš suaugusių mums kažką leidžia, kitas draudžia. Vadinasi, draudimas nėra absoliutus. Vadinasi tai ne draudimas. Bet, vienas suaugęs prašo, kad mes nedarytume „kažko“, būnant kartu su kitu suaugusiu.
Kada mes nepaklausome ir vis tiek tai padarome, tada vienas suaugęs susierzina, o tas, kuris sakė to nedaryti, mus nubaudžia, be to daug įnirtingiau, nei paprastai, šaukdamas „Aš gi tau sakiau, kad taip daryti negalima!“ Bet, mes tai juk žinome, kad galima!
Dabar mes net suprantame kodėl „negalima“ ir ką reiškia tas „negalima“. Kiekvienam iš mūsų teko būti tokiose situacijose: močiutė leisdavo mums valgyti uogienę, o mama drausdavo. Ir močiutė sakydavo – „Valgyk, kol mama nemato“. Paskui mes bandydavome užvalgyti tos pačios uogienės, kai mama būdavo namie. Tada ji labai bardavosi ir piktai klausdavo močiutės: „Tu ką, vėl jam leidai valgyti uogienę?! Jam gi alergija, kiek galima tau sakyti!“ O močiutė sakydavo, kad nieko tokio ji nedarė, o jei ir darė, tai nieko čia blogo. Ir, kai ji tai sakydavo, mes suprasdavome, jog tik mamai išėjus mes nuo močiutės atsiimsime, kaip reikiant. Tai suaugę vadina „bausme“. Bet mes tai puikiai suprantame, kad taip suaugusieji tik aiškinasi savo tarpusavio santykius, o į mus jiems nusispjauti.
Pajutę save marionetėmis suaugusiųjų žaidimuose, mes supratome, jog mūsų nesaugumas – dalykas absoliučiai neišvengiamas, reikia laviruoti, reikia gintis. Nuo ketvirtųjų metų mes vis dažniau ėmėme abejoti, ar tėvai mus myli. Tada mes pirmą kartą paklausėme mamos – „Ar tu mane myli?“ Pats šio klausimo atsiradimo faktas apie daug ką sako. Juk toks klausimas vargu ar ateitų mažyliui į galvą, jei jis ta meile niekada nesuabejotų. Meilė – tai saugumo jausmas. Visi tai žinome iš asmeninės patirties.
Štai kodėl taip svarbu vaikui būti mylimu. Juk meilė suteikia jam saugumo pojūtį. Ir tėvai puikiai tai žino, kitaip nesinaudotų „meile“ (tiksliau „nemeile“), kaip bausmės ir emocinio šantažo priemone. Beje, tai gana mėgstama auklėjimo taktika: „Jei tu tuoj pat nenustosi triukšmauti, aš tavęs daugiau nemylėsiu!“ – pareiškia mama, manydama, kad tokiu būdu ji auklėja „gerą“ žmogų. O potencialus „geras žmogus“ išsigąsta, pergyvena ir ima meluoti. Beje, garsiai kalbėti apie savo nemeilę tėvams visai nebūtina.
Pagalvokite patys – ar jūs galėtumėte patikėti meile žmogaus, kurį jūs pastoviai suerzinate, kuris yra nepatenkintas tuo, ką jūs darote, kuris šaukia ant jūsų, „duoda valią rankoms“, o kartais pavirsta „ledine statula“ – ignoruoja jus ir jūsų jausmus? Nemanau, kad jūs sugebėsite ilgai išlaikyti šventą ir nekaltą tikėjimą tokio žmogaus meile. Greičiausiai prieisite išvados, kad jokios meilės čia nėra, visa tai fikcija, išsigalvojimas ir apgaulė. Neteisinga bausmė – visada kankinamai skaudi. Bet baudimas „nemeile“ – dvigubai skaudesnis. Vaikas nesupranta, kodėl jį baudžia.
Savo kaltės jis nejaučia ir bet kokia bausmė jį tik žeidžia. Suprasti bausmės prasmės jis dar negali. Ir taip, prieš mus tikra „trejybė“: supratimas, kad tave apgaudinėja, jausmas, kad tavęs nemyli ir būtinybė meluoti, kad būtum mylimas. Melas, kurio pastoviai griebiasi vaikas – tai gynybos būdas. Bet, iš kitos pusės – tai geriausia proga tėvams išryškinti savo „nemeilę“. „Tu tai padarei?!“ klausia mama. „Ne, ne aš!“ – išgyvendamas siaubą sako vaikas.
Būtinybė meluoti savo tėvams, kad išvengti bausmės - iš tiesų vaikui yra didžiulė trauma. Suprantama čia kenčia ne jo „moraliniai jausmai“. Melas verčia vaiką jausti atskirtinumą nuo savo tėvų: jei man tenka meluoti, vadinasi manęs nesupranta ir nemyli. Šio atradimo siaubas perskrodžia mažylį kiaurai - tie, kuriuos jis mylėjo, kuriais jis tikėjo ir pasitikėjo – pasirodo yra „kiti žmonės“.
Tėvai mažyliui yra patys artimiausi, patys brangiausi ir patys mylimiausi. Bet, jei netgi jie negirdi ir nesupranta vaiko, jo jausmų, negali įsijausti į jo padėtį, netiki juo, pagaliau nesutinka su juo nuomone – tai ką tada galvoti apie kitus žmones? Koks gali būti pasitikėjimo jais lygis?! Ir tas siaubas stumia vaiką arčiau tėvų, bet dabar jau visiškai kitaip. Dabar jis jau nesitiki, kad bus sutiktas beatodairiška meile ir išskėstomis rankomis. Dabar jis stengiasi bent jau užsitarnauti meilę – būti „kokiu nors“.
Labai greitai vaikas supranta, kad su juo bus gerai elgiamasi tik tada, kai jis tai „užsitarnaus“. Šiaip sau, dėl sportinio intereso jo niekas nemylės. Kai jis elgiasi taip, kaip nori tėvai, jis jaučia kad juo džiaugiasi. Kai jo elgesys tėvams nepatinka, jie susierzina.
Tokiu būdu, nesunku padaryti išvadą: mane myli ne už tai, kad aš esu, o už tai, ką aš darau, t.y. tėvai myli ne mane, o „kažką“, ką jie nori mylėti. Iliuzija, kad mane mylės vien už tai, kad aš esu, gana greitai išsisklaido. Vaikas nusivilia tėvų meile ir tos nemalonios nuosėdos lydi jį visą gyvenimą. Iš tikrųjų, tai tėvus dažniausiai suerzina ne pats vaikas, o jo poelgis, bet vaikas, deja, nemato tame skirtumo. Jei tėvai supyko - tai vadinasi supyko ant jo, o kadangi supyko, vadinasi nemyli. Vaikas negali suprasti, kas dedasi jo tėvų sieloje.
Bet, jis mato jų emocionalias reakcijas. Jei tėvai vaiku džiaugiasi, vadinasi jis mylimas, jei tėvai ant jo pyksta – jis daro priešingą išvadą. Kadangi niekada negali žinoti – myli tave kas nors „tiesiog šiaip“ ar „už kažką“, tai nepasitikėjimas meile gimsta automatiškai. O, jei yra nepasitikėjimas, tai atsiras ir noras patikrinti jausmų tikrumą... Kiekvienas iš mūsų nori, kad mylėtų mus pačius, o ne už kažką mumyse. Už tos svajonės stovi vaikiško nerimo jausmas - o, jei mums nepavyks tai, už ką mus myli? Vaikystėje mes išmokstame gyventi su tuo jausmu.
Vėliau jis modifikuojasi, bet niekur nedingsta. Baimė, kad tu nereikalingas arba būsi nereikalingas, jausmas, kad tave myli ne „šiaip sau“, o dėl kažkokių tai egoistinių motyvų, o bendrai paėmus – neužtikrintumas santykiuose su kitais žmonėmis – visa tai - iš vaikystės. Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
V. Kokšta
