Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Yra namų, kur viskas turi savo vietą, o šeimos nariai veikia kaip vieno laikrodžio krumpliaračiai. Tačiau yra šeimų, kur koją nusilaužti galima jau prieškambaryje. Yra ir tokių, kurios yra tarsi palaida bala, išduodama už demokratiją: visi čia įsivaizduoja esą lygūs ir turintys vienodai teisių, o pareigos mėtosi neišsidalytos. Yra ir tokių šeimų, kur viskas aukštyn kojomis: vaikai čia bara tėvus, šie, jų bijodami, slepiasi darbovietėse ir net neturi kam pasiskųsti dėl patiriamo smurto... Kas čia ne taip – nejau tėviškos meilės per mažai? Anaiptol: aklos meilės – per akis, o sveiko proto ir elementarios tvarkos – nė padujų. Pažeista ir aukštyn kojom apversta natūrali šeimos hierarchija.
Senojoje patriarchalinėje šeimoje buvo aiški hierarchija. Kaimo troboje šeimynai susėdus aplink pietų stalą, kiekvienas jos narys į dubenį jo viduryje savo medinį šaukštą kišdavo griežtai iš eilės. Paskubėjusiajam tėvas kaipmat primindavo jo vietą, skaudžiai uždrožęs šaukštu per pakaušį.
Džiaugiamės atsikratę tokios atgyvenos. Šiandien iš vieno puodo srėbti, sako, nehigieniška, vaikų mušti nevalia, o hierarchija apskritai pakišta po stalu. Tik štai kas nejauku: šiuolaikinėje šeimoje savo didžiuoju šaukštu tėvams vadovauja vaikas, ypač vienturtis ar be proto mylimas pagrandukas. Jo šaukštas didžiausias, nors apetitas ir prastas. Jis čia griežia ir pirmu smuiku, šokdina tėvelius ir senelius, o jo kaprizai šeimai atstoja įstatymus. Ar nuostabu, kad namuose – visiška suirutė, kad iš tėvų miegamojo sklinda barniai, o auklės keičiamos kas mėnesį, o visko matę seneliai nebesupranta, kas čia yra ne taip. Tokioje šeimoje nėra tradicijų, susikalbėjimo, pagarbos vyresniems. Kokios tradicijos, kai vaikai sėdi tėvams ant galvų, o seneliai nežino, kaip įtikti vaikams ir įnoringiems anūkams?
Niekada nesutiksiu ir su požiūriu, kad tėvai turi būti vaikų draugais, juolab tarnais, kad auklė yra vaiko ožių ganytoja, o seneliai – bankomatai ar šiaip svečiai. Jis niekuo nepagrįstas. Nereikia, žinoma, perlenkti lazdos, nevalia tironiškai stumdyti vaikų. Prie patriarchato tikrai negrįšime, bet vaiko iškėlimas į šeimos valdovus ją žlugdo.
Nastasija, jums, kaip suprantu, yra žinoma ta vienintelė išeitis iš chaoso, ta auksinė taisyklė, prie kurios derėtų grįžti, kol dar ne vėlu. Ir šiuolaikinėje miestiečių šeimoje, kad ir kokia moderni ji būtų, viršiausi yra tėvai – mama ir tėtis. Vaikai turi jiems, kaip ir seneliams, paklusti. Šie tėvams, savo suaugusiems vaikams turi patariamojo, labai autoritetingo balso teisę. Ir auklė samdoma ne vaikų ožių ganyti, vaikams privalu jos klausyti. Labai paprasta – o tiek daug triukšmo dėl nieko...