Kur konkrečiai įmanoma užsikrėsti stablige, kokiems žmonėms susirgti rizika didžiausia ir kaip apsisaugoti nuo šios ligos, pasakoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) visuomenės sveikatos specialistė Eglė Savickienė.
Kur tyko stabligės sukėlėjai?
Stabligė – ūmi infekcinė liga. Ji pažeidžia centrinę nervų sistemą ir sukelia skersaruožių raumenų traukulius. Ligą sukelia bakterija Clostridium tetani, galinti gyventi be deguonies, sudarydama sporas, kurios yra atsparios karščiui, šalčiui ir saulės šviesai. Todėl šios sporos išlieka gyvybingos net kelerius metus.
Užterštas dirvožemis, gyvūnų ir žmonių žarnynas – čia gyvena stabligės sukeliančios bakterijos. O užsikrečiama kontakto būdu, kuomet sukėlėjo sporos patenka į organizmą per pažeistą odą ar žaizdą Ji gali būti matoma arba nematoma, gili arba paviršinė.
E. Savickienė pastebi, kad rizika susirgti stablige labiau priklauso nuo žaizdos užterštumo žemėmis bei imuniteto būklės, nei nuo žaizdos dydžio. Svarbus tinkamas žaizdos sutvarkymas bei išvalymas – žuvusių audinių bei svetimkūnių pašalinimas.
„Ypač pavojinga užteršti žaizdas sodo, daržo, ganyklų žeme. Stabligės bakterijos sporos aptinkamos ne tik dirvožemyje, bet ir dulkėse, ant odos. Sukėlėjas gali patekti per nušalusius, nudegusius audinius, pragulas, opas, gyvūnų įkandimus“, – vardija E. Savickienė. Ji papildo, kad stablige nuo kito žmogaus neužsikrečiama.
Kokie stabligės simptomai?
„Liga gali prasidėti staiga arba palaipsniui – prodrominiu etapu, pasireiškiančiu galvos skausmu, sumažėjusiu apetitu, miego pablogėjimu, šaltkrėčiu ir padidėjusia temperatūra“, – pasakoja specialistė.
Ji priduria, kad pirmieji būdingi ligos požymiai gali būti ir trumpalaikiai raumenų trūkčiojimai, „tirpimas“ užkrato patekimo vietoje. Vėliau liga pasireiškia įvairaus stiprumo raumenų spazmais.
E. Savickienė sako, kad dažniausiai pirmieji ligos požymiai pasireiškia po savaitės nuo užsikrėtimo. Tačiau pirmieji simptomai (inkubacinis laikotarpis) išryškėti gali ir po trijų dienų, po kelių savaičių ar net kelių mėnesių. Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrato dozės ir patekimo vietos, o trumpesnis simptomų pasireiškimas dažniausiai susijęs su sunkesne ligos eiga.
Specialistė teigia, kad pajutus pirmuosius ligos simptomus būtina kreiptis medicininės pagalbos. Stabligė diagnozuojama remiantis specifiniais ligos simptomais, ji gali būti nustatoma patyrusiems traumas, nušalimus, nudegimus.
Didesnė rizika – užmaršiems ir vyresniems
Specialistė praneša, kad didesnė stabligės susirgimo rizika tenka žmonėms, kurie visiškai negavo skiepo nuo stabligės, taip pat tiems, kurie gavo ne visą vakcinacijos kursą. Susirūpinti turėtų ir tie, nuo kurių paskutinio stabligės skiepo praėjo daugiau kaip dešimt metų.
Stabligės rizika aukštesnė ir žemės ūkyje dirbantiems asmenims, vyresniems žmonėms, nes jų bendras imunitetas, taip pat imunitetas prieš stabligę gali būti susilpnėjęs. E. Savickienės teigimu, pati didžiausia rizika tenka vyresniems nei 60 metų asmenims.
Visuomenės sveikatos specialistė atkreipia dėmesį, kad persirgus stablige ilgalaikis imunitetas nėra įgyjamas, todėl skiepai išlieka viena efektyviausių stabligės profilaktikos priemonių. Pasiskiepyti nuo stabligės būtinai turėtų žmonės, daug laiko praleidžiantys gamtoje, dirbantys žemės ūkio darbus.
Lietuvoje nuo stabligės skiepijami dviejų, keturių ir šešių mėnesių amžiaus kūdikiai, pusantrų, šešerių-septynerių, 15-16 metų amžiaus vaikai. Suaugusiesiems skiepus reikia kartoti kas penkerius-dešimt metų, kitaip nebus išlaikyta patikima apsauga nuo šios infekcijos.
Pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą vyresni nei 26-erių asmenys nuo stabligės skiepijami valstybės lėšomis. Norintieji pasiskiepyti turėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją. E. Savickienė atkreipia dėmesį, kad kiekvieno žmogaus imunitetas yra individualus, todėl būtina stebėti save net ir po skiepo.
„Esant klinikinėms indikacijoms reikia kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje bus suteikta reikiama pagalba ligos profilaktikos atžvilgiu“, – teigia specialistė.
Stabligės vakcina – tai aktyvios imunizacijos pavyzdys, tačiau įmanoma ir pasyvi imunizacija, kai ligai užkardyti naudojamas stabligės imunoglobulinas ar serumas – gydymo įstaigos periodiškai apsirūpina šiais preparatais. Jų poreikis priklauso nuo žaizdos būklės ir paciento imunizacijos (skiepų) istorijos.
Per 20 metų pusė stabligės atvejų atėmė gyvybę
Nuo 1998-ųjų iki šiandien mūsų šalyje užregistruotas 41 susirgimas stablige, mirtimi iš jų baigėsi 22. Ūmiausias stabligės laikotarpis Lietuvoje – 1999 metai, kai užregistruoti šeši ligos atvejai, o penki ligoniai mirė.
„Šiais metais stabligės atvejų Lietuvoje neregistruota“, – praneša E. Savickienė. Ji sako, kad šiandien stabligė Lietuvoje – ne itin dažna infekcija dėl vykdomos planinės vakcinacijos.
Vis dėlto kasmet registruojama iki trijų šios ligos atvejų ir vienas du iš jų baigiasi mirtimi. Todėl ULAC specialistė sako, kad svarbu nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos ir pradėti gydymą.
Lukas Aluzas
