Penktame studijų kurse anesteziologo-reanimatologo kryptį pasirinkęs Kauno klinikų anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus pasakoja, kad ši medicinos sritis sužavėjo būtent savo įvairiapusiškumu bei dinamika.
„Nesinorėjo gilintis į vieną labai siaurą kryptį, norėjosi pamatyti visą žemėlapį visą paveikslą bei rezultatu pasidžiaugti dar tą pačią parą. Reanimatologijoje įžvelgiau daugiausia galimybių realizuoti save, tikėjau kad gydymo sėkmė betarpiškai priklauso nuo anesteziologo-reanimatologo kompetencijos.
Anuomet, maži užtikrinti žingsneliai terapijoje neatrodė patraukliai, šokinėjimas per laužą reanimatologijoje žavėjo kur kas labiau. Ši sritis tarsi kazino, kuriame statymai yra labai aukšti“, – sako vyras.
Į intensyvios terapijos specialistų rankas pacientai patenka jau kritinės būklės, dalis pacientų žūsta, dalį pavyksta sugrąžinti atgal į gyvenimą.
„Intensyvioji terapija tuomet ir atsiranda, kai kitos medicinos sritys nebeduoda norimo efekto. Tai tarsi paskutinė stotelė, paskutinis gelbėjimosi ratas žmogui. Pati gydymo eiga dažnai yra greita, dinamiška“, – komentuoja savo pasirinkimą A. Žarskus.
Vienas kitą papildantys darbo skirtumai
Kauno klinikose anesteziologas-reanimatologas dirba jau aštuntus metus, tad per šį laikotarpį teko ne tik stažuotis eilėje vakarų ligoninių, metus laiko dirbti Vokietijoje, bet ir padėti kolegoms Armėnijoje kovojant su Covid-19 pandemija.
Nors tam tikrose Europos valstybėse anesteziologija ir intensyvioji terapija yra atskiros medicinos sritys, tačiau Lietuvoje kaip ir kitose vidurio Europos valstybėse, tai yra bendra, dvilypė specialybė.
„Darbo specifika šiose dviejose srityse yra labai skirtinga. Jei kalbėtume apie anesteziologiją, ji didžąja dalimi apsiriboja vieno paciento priežiūra operacijos metu, darbo specifika yra įsprausta į labai konkrečius rėmus, kurie savo ruoštu yra apriboti išvystytomis nuskausminimo metodikomis ir čia savų interpretacijų negali būti.
Prisilaikant regioninės ar bendrinės nejautros metodikų didesnių iššukių pasitaiko tik tada, kuomet kažkas ima vystytis ne pagal planą. Tuomet ir būtina neatidėliotina anesteziologinės taktikos korekcija“, – aiškina darbo specifiką anesteziologijoje A. Žarskus.
Intensyvioje terapijoje darbo specifika visai kitokia nei anesteziologijoje. Čia, pasak gydytojo, darbas organizuojamas budėjimais, pacientai neturi jiems priskirto konkretaus gydytojo, specialistas perėmęs budėjimą rūpinasi esamais pacientais bei organizuoja naujų pacientų diagnostiką ir gydymą. Lietuvoje, pamainos metu, vienas anesteziologas-reanimatologas rūpinasi 6-9 pacientų lovomis.
„Pastaruoju metu pastebime, ženkliai pasunkėjusią atvykstančių pacientų būklę, nes gerus metus sveikatos priežiūros sistema buvo pristabdyta, o progresuojantys lėtiniai susirgimai greitai primena apie save. Šiuo metu stengiamės grįžti į priešpandeminį lygį.
Daugelis planinių operacijų, dėl ligos progresijos nebegali būti atidėtos, stengiamės teikti anesteziologinę chirurginę pagalbą bei esant poreikiui padėti intensyvioje terapijoje.“
Sudėtinga darbo pusė, kuri lieka už uždarų durų
A. Žarskus nuramina, jog dažniausiai planinių operacijų metu didelių netikėtumų nepasitaiko, nes pacientai atvyksta chirurginei intervencijai optimalios būklės ir perioperacinių mirčių dažniausiai pavyksta išvengti. „Pacientai planinių operacijų metu miršta ypač retai. Sakykime, kartą per penkis metus“, – priduria anesteziologas-reanimatologas.
Visiškai kita situacija yra urgentinių-skubių operacijų metu, kuomet pacientai į specialistų rankas patenka jau patyrę sunkius sužalojimus, autoįvykius, smurto atvejus ar esant pažengusiai infekcijai.
„Iš skubios pagalbos skyriaus šie pacientai vyksta tiesiai į operacinę neretai kraštutinai sunkios būklės, blėstančios sąmonės, sutrikusio spontaninio kvėpavimo ar nestabilios kraujotakos.
Taip pat kartais ir patyrę mirtį bei po gaivinimo veiksmų sėkmingai atkūrus kraujotaką. Šių pacientų mirčių operacinėje pasitaiko žymiai dažniau, ir išeitys neretai būna determinuotos prieš prasidedant skubiai intervencijai.
Žinoma, sunkiausiai valdyti emocijas kuomet prarandami vaikai, jauni žmonės, tačiau kiekvienas surandame turbūt sau tinkamą metodą, kaip su tuo susidoroti. Man pravėdinti galvą padeda fizinis krūvis, pavyzdžiui bėgimas, plaukimas irgi puikiai perkrauna emocijas ir padeda pasiruošti kitai dienai.“
Visgi, Ainius Žarskus atvirauja, kad sunkesnė atmosfera tvyro intensyvioje terapijoje, kur blogų išeičių pasitaiko daug dažniau. Ne kartą per penkis metus kaip planinių operacijų metu, o kartą per savaitę.
„Ne paslaptis, kad anesteziologai-reanimatologai išsiskiria ir dar keliomis nevisai teigiamomis savybėmis. Visų pirma, dėl didelio narkotinių medžiagų prieinamumo šie specialistai turi didesnę riziką tapti priklausomais nuo šių medžiagų ir antra, dėl turbūt savito požiūrio į mirtį, savižudybių skaičius šioje darbuotojų grupėje yra didesnis nei bet kurioje kitoje“, – atsidūsta A. Žarskus.
Kas vyksta anestezijos metu?
Pasiteiravus, ar yra tekę operacijos metu pasirūpinti netikėtai prabudusiu pacientu, Ainius Žarskus nusijuokia, kad jo praktikoje tokių dalykų nėra buvę, o ir iš kolegų nėra tekę nieko panašaus girdėti. Visgi, anesteziologas-reanimatologas sutiko paaiškinti, kodėl kartais, tačiau labai retai gali panaši situacija nutikti:
„Visus nuskausminimo metodus galime suskirstyti į dvi pagrindines grupes: bendrinę nejautrą – kitaip tariant narkozę, kuomet pacientas yra „užmigdomas“ ir regioninę nejautrą, kuomet nuskausminama tik viena kūno dalis ir pacientas išlieka sąmoningas arba seduotas operacijos metu.
Šie pacientai beabejo dalyvauja operacijos eigoje ir galbūt kartais nevisai teisingai gali interpretuoti situaciją kaip pabudimą operacijos metu.
Bendrinėje nejautroje naudojame medikamentus, kurie išplinta po visą organizmą, ir visai nesvarbu, kokiu pavidalu šiuos medikamentus įvedame: ar per veną skysčio pavidalu, ar per plaučius – dujiniu pavidalu.
Šie medikamentai pasiekę galvos ir nugaros smegenis sulėtina jų funkciją, kas atsispindi sąmonės slopinimu arba kitaip tariant pasiekiama medikamentinė koma.
Šioje būsenoje galime operuoti bet kurią sritį, nes visas kūnas yra nuskausmintas. Bėda tame, kad taip užslopinus sąmonę, žmogus nepajėgia pakankamai kvėpuoti, o kaip žinia – gyvybė nekvėpavusi ilgai neegzistuoja, todėl tuo pačiu privalome užtikrinti ir paciento kvėpavimo funkciją.“
Regioninės nejautros metu, pasak medicinos specialisto, naudojami visiškai kiti medikamentai – vietiniai anestetikai, kurie neišplinta po visą organizmą o lieka ten, kur suleisti. Tokiu galima nuskausminti tik vieną kūno dalį, tačiau pacientas gali likti visiškai sąmoningas chirurginės intervencijos metu.
„Ši metodika atrodo labai patraukliai, kuomet dėl tam tikrų priežasčių bendrinė nejautra tampa nesaugi ir yra plačiai taikoma ortopedijoje-traumatologijoje bei akušerijoje-ginekologijoje.
Regioninė nejautra turi daugybę privalumų: pacientas išlieka sąmoningas, gali kvėpuoti pats – nereikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija, pacientas gali dalyvauti operacijos eigoje, o jam pageidaujant gali būti seduotas.
Tokiu būdu nesutrikdoma smegenų veikla, pacientų mintys išlieka švarios, o tokios problemos kaip pykinimas ar vėmimas yra visiškai eliminuojamos“, – aiškina pagrindinius bendrinės ir regioninės nejautros skirtumus anesteziologas-reanimatologas.
Kaip pasakoja A. Žarskus, bendrinė nejautra susideda iš trijų komponentų: miego, skausmo malšinimo ir raumenų relaksacijos. Visi šie komponentai bendrinės anestezijos metu yra pasiekiami skirtingais medikamentais:
„Migdantys medikamentai neturi jokio skausmą malšinančio poveikio ir tik nežymiai atpalaiduoja raumenis.
Skausmą malšinantys medikamentai neveikia sąmonės, o raumenis atpalaiduojantys medikamentai neturi jokio migdančio ar skausmą malšinančio poveikio, tačiau paralyžiuodami visus, išskyrus širdies skersaruožius, raumenis, tokiu būdu visiškai atima galimybę judėti ir kvėpuoti.
Mažai tikėtina, kad tokie prabudimo atvejai nutiks planinės operacijos metu, nes tai labiau būdinga skubioms, kritiškai sunkioje būklėje esančio paciento chirurginėms intervencijoms. Taip pat pacientams didžiųjų širdies operacijų metu, kuomet sustabdoma širdis ir taikoma dirbtinė kraujo apytaka bei urgentinių būklių akušerijoje metu“, – priduria Ainius Žarskus.
Dvigubas iššūkis anesteziologui – gimdymas
Nors anesteziologo-reanimatologo specialybėje atsakomybės netrūksta, tačiau didžiausio susikaupimo prireikia skubaus gimdymo užbaigimo metu. Kaip tikina pats A. Žarskus, urgentinė Cezario pjūvio operacija yra didelis iššūkis, nes tenka atsakyti ne už vieną, o už du pacientus – mamą ir naujagimį.
„Tokios operacijos akušerijoje vyksta ypatingos skubos sąlygomis, nustačius gresiančią vaisiaus žūtį, gimdymas turi būti pabaigiamas nedelsiant. Tuomet standartinei regioninei-spinalinei nejautrai būtinų penkiolikos minučių skirti nebegalime ir vienintelė nejautra, kurią galime atlikti nedelsiant yra bendroji nejautra“, – pasakoja Ainius Žarskus.
Bendrinės nejautros medikamentai tam, kad pasiektų smegenis yra sukurti kirsti daugelį žmogaus organizmo barjerų, todėl nesunkiai įveikia ir placentos barjerą bei taip patenka į naujagimio organizmą, kas tampa didžiule problema:
„Tokiu atveju, gimęs kūdikis jau iškart būtų narkozėje, o tai dar labiau apsunkintų ir taip sunkią naujagimio būklę, jis neturėtų galimybės kvėpuoti, todėl jam gimus iškart reikėtų įvesti vamzdelį į kvėpavimo takus, pradėti dirbtinę plaučių ventiliaciją, o šis procesas gali užtrukti keletą minučių.
Todėl šioje situacijoje galimi tik ypač trumpo veikimo medikamentai arba tie medikamentai, kurie sunkiai praeina placentos barjerą. Šiuo atveju, iš minėtų trijų anestezijos komponentų: miego, skausmo malšinimo ir raumenų relaksacijos, silpnoji grandis yra skausmą malšinantys medikamentai.
Kiekvienas anesteziologas-reanimatologas tokiais atvejais suvokia, kad nejautra nėra kokybiška, tačiau paaukotos penkios minutės komforto leidžia džiaugtis sveiku kūdikiu likusį gyvenimą.“
Bijoti ar nebijoti?
Neretai po bendrinės anestezijos, pacientai skundžiasi: galvos svaigimu, pykinimu, vėmimu:
„Būtent dėl šių ir kitų galimų šalutinių reakcijų, jei tik yra galimybė, siūlome taikyti regioninę nejautrą. Bendrinės nejautros metu būtinas stiprus galvos ir nugaros smegenų slopinimas, jeigu ant galvos uždėtume elektrodus ir stabėtume smegenų generuojamus impulsus, pamatytume, kad smegenys anestezijos metu yra nebylios, tylios.
Tai tikrai nėra natūrali fiziologinė būsena ir jeigu yra galimybė to išvengti, būtų protinga ta galimybe ir pasinaudoti.“
Ainius Žarskus tikina, kad pacientai baiminasi operacijos ne tik galimų šalutinių reakcijų ar pačios anestezijos, tačiau ir dėl paprasčiausios nežinios:
„Lietuvoje dar tik ateina praktika, anesteziologo konsultaciją organizuoti likus dvejoms savaitėms iki numatomos planinės operacijos, per kurią sudaromos sąlygos pacientui užduoti visus rūpimus klausimus, o specialistas gali įvertinti tyrimų rezultatus, paaiškinti kaip teisingai pasiruošti operacijai, kokius vaistus vartoti, o kuriuos nutraukti.
Labai tikiuosi, kad ši praktika taps įprasta Lietuvoje, nes šiuo metu rutininė anesteziologo konsultacija likus porai valandų iki operacijos nebegali užtikrinti anesteziologinės paslaugos kokybės. Manau visiškai natūralu, kad žmonės baiminasi ir jaučia nerimą, nes jie yra tikrai nežinioje.“
Medicinos specialistas tikina, kad bendradarbiaujant su šeimos gydytojais ir paruošus išsamius konkrečių chirurginių intervencijų aprašus bei standartizuotas gaires kaip pasiruošti vienai ar kitai procedūrai, bus galima tikėtis proveržio šioje medicinos srityje paciento ir specialisto atžvilgiu.
„Kol kas prašome visų suaugusiųjų nevalgyti bent šešias, o negerti bent dvi valandas iki operacijos. Tęsti galima visus naudojamus medikamentus, išskyrus gliukozės kiekį mažinančius bei kraujo krešėjimą slopinančius vaistus. Šių medikamentų nutraukimą, kiekvienu konkrečiu atveju, būtina aptarti atskirai.
Ir, žinoma, noriu jus nuraminti, nes anestezija šiais laikais yra saugi, todėl rimtų problemų pasitaiko ypač retai, jų statistiškai net neįmanoma išskaičiuoti, todėl baimintis tikrai nėra ko“, – šypsosi Ainius Žarskus.
