Dar prieš susisiekiant su plungiške, savo krautuvėlės „Facebook“ puslapyje Reda Aurylaitė, darydama tiesioginę vaizdo transliaciją, guodėsi ją žiūrintiems asmenims. Reda pasakojo, kad visai nėra nei noro, nei energijos imtis darbų, tačiau, kad ir kaip bebūtų – juos atlikti reikia.
Pasiteiravus, kokie darbai labiausiai šiuo metu slegia moters pečius, Reda nusijuokia, kad su sunkumais susidurti tenka kuriant savo krautuvėlės interneto parduotuvę:
„Kadangi ji vis neparuošta, tai atrodo, kad nespėju į traukinį, nors iš visų paskutiniųjų stengiuosi viską pristatyti laiku. Dabar kaip tik baiginėjasi ir antras mėnuo, kaip esame atsidarę, tad jaučiasi mažas žmonių stabtelėjimas.
Žinoma, tam įtakos, tikriausiai, turi ir kainų šuoliai, bet vis stengiuosi ir bandau kaip nors pritraukti klientų, nors esame ne pirmųjų ir ne antrųjų prekių pagal būtinybę parduotuvė. Kadangi pro krautuvėlės langus tenka matyti daug žmonių, kurie eina visi susiraukę, nepatenkinti, tai man vis norisi, kad jie bent kažkiek to džiaugsmo sugebėtų pamatyti.“
Rankdarbių gausybė
„Red‘siuva“ krautuvėlės savininkė pasakoja, kad parduotuvėje galima rasti įvairiausių rankų darbo, skirtingų dizainerių kūrinių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš saulėtos Italijos. Tačiau Reda labiausiai džiaugiasi, kad didžioji dauguma darbų yra sukurta plungiškių rankomis.
„Yra daug stalo servetėlių, padėkliukų, dėžučių, puokštės, žaislai. Be to, anksčiau šiame pastate taip pat buvo krautuvėlė, tik kita, tad iki pat dabar atvykę senjorai pasigenda senų prekių, nes galvoja, kad niekas nepasikeitė. Būtent todėl stengiuosi rinkdama darbus, kuriuos pardavinėsiu, kad šie būtų apdirbti su moliu, vintažiniai“, – nusišypso R. Aurylaitė.
Pati Reda taip pat nesėdi rankų sudėjusi ir klientams siūlo įsigyti savo pačios kurtus rankdarbius: galvajuostes, plaukų gumeles, kurios siūtos iš aksominės medžiagos arba šilko bei rankų darbo muiliukus.
Pasiteiravus, kas paskatino imti į rankas adatą ir siūlą, R. Aurylaitė teigia, kad, kaip ir daugeliui kitų, idėjos gimė būnant ilgus mėnesius karantine. Būtent jo metu moteris pagalvojo, kad nori išmokti siūti:
„Pradėjau domėtis apie siuvimo amato galimybes ir išvykau mokytis į Druskininkus. Turėjau sau išsikėlusi tikslą – išmokti siūti rūbus, kuriuos nesunkiai galėčiau sukurti sau pačiai. Deja, rūbų siūti dėl mokslų nuotoliniu būdu nepavyko išmokti, tačiau puikiai sekėsi kurti galvajuostes bei gumeles.“
Plungiškė sako, kad šilkines plaukų gumeles siūti pradėjo visai neseniai, kadangi anksčiau rinkdavosi visai kitą medžiagą – aksomą. Vėliau, visai netikėtai, Redą užplūdo mintys pradėti kurti ne tik papuošalus, tačiau ir muiliukus.
„Anksčiau muiliukus darydavau karštoje vonelėje, nes neturėjau mikrobangų krosnelės, todėl dažnai galutinis rezultatas būdavo nenusisekęs. Vėliau iš draugų dovanų gavau naudotą mikrobangę, kurioje puikiai tiko gaminti muiliukus.
Taip ir išėjo šiokia tokia meditacija, kadangi jų liejimas labai atpalaiduoja. Idėjų sėmiausi iš interneto, prisižiūrėjau visokių vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose, tad šiuo metu iš tokios veiklos galiu ir užsidirbti“, – sako moteris.
124 centimetrai pozityvumo bangos
Darbų gausoje šiuo metu „paskendusi“ Reda gyvenime susiduria ne tik su profesiniais iššūkiais, tačiau ir su kitų žmonių žvilgsniais. Būdama 124 centimetrų ūgio, moteris nuo visų išsiskiria tik tuo, kad yra šiek tiek žemesnė nei kiti įprasto ūgio žmonės.
Vos tik gimusi Reda turėjo kovoti už savo gyvybę, kadangi gydytojai moters tėvams pranešė, jog ši ilgai negyvens ir net siūlė dėl to atiduoti negalią turinčią mergaitę į vaikų namus.
„Iki metų laiko augau normaliai, tačiau vaikščioti pradėjau sulaukusi tik trejų. Žinoma, bėgant laikui išsiskyrė ir mano galva, kadangi ji buvo didesnė. Tuomet gydytojai nustatė ligą, kuri vadinasi achondroplazija. Tėvams jie pasakė, kad augsiu, tačiau neaišku, iki kokio ūgio ir kaip greitai“, – paaiškina rankdarbius kurianti pašnekovė.
Medikai taip pat siūlė Redai vykti į Vokietiją, kur būtų atliekama operacija, tačiau tokio pasiūlymo moters tėvai atsisakė, kadangi tokia procedūra yra be galo sudėtinga ir dažnu atveju nutikdavo taip, jog būtent po jos žmonės likdavo visam laikui neįgaliojo vežimėlyje.
„Kas iš to, kad būsi normalaus ūgio, jeigu sėdėti visą laiką vežimėlyje“, – priduria dabar moteris.
„Kuomet augau, darželyje man viskas visada atrodė gerai, tačiau tik mokykloje pastebėjau, kad kiti klasės draugai už mane yra gerokai aukštesni, o aš tokia mažytė. Bet su laiku pripratau ir prie to. Žinoma, teko susidurti ir su patyčiomis, tačiau jos kildavo iš paralelinių klasių, o mano klasės draugai mane visuomet apgindavo“, – prisimena vaikystės laikus ir sunkumus Reda.
Moteris pasakoja, kad sunkiomis akimirkomis jai ūpą pakelti bandydavo klebonas, kuris vis sakydavo jos „minusą“ pakeisti „pliusu“. Dabar Reda tvirtina, kad jai pavyko susidraugauti su savo ūgiu, jis jai patinka, o ir, kaip sako pati, net ir nenorėtų užaugti:
„Yra vyresnių žmonių, kurie į mane žiūri su gailesčiu akyse, nes mano, kad man yra sunku gyventi, tačiau jie iš dalies teisūs, nes Lietuva vis dar nėra pakankamai pritaikyta tokiems žmonėms kaip užsienis. Realus pavyzdys, kad ir to paties automobilio gavimas.
Stengiausi kovoti dėl to, kad į automobilio kompensaciją galėtų pretenduoti ir sergantys achondroplazija, nes tokia liga, pasirodo, net nebuvo įtraukta į neįgalumo grupių sąrašą. Pasiryžau ir išsikovojau.
Dar keistai skambėjo tai, kad automobiliui nepriklausė neįgalumo lipdukas, nors ir esame neįgalūs asmenys. Dabar Lietuva teigia, kad integruoja mus į visuomenę, tačiau viskas vyksta vėžlio greičiu. Čia vis dar daug kas mano, kad turint neįgalumą, turi turėti protinę negalią, nors taip tikrai nėra.“
Kuriozu tapusi situacija
Keliaujant gyvenimo keliu, Redai dažnai tekdavo už save pastovėti ne tik rimtose situacijose, tačiau ir dabar su juoku prisimenamuose nutikimuose. Pavyzdžiui, vienas jų buvo nutikęs ir bažnyčioje.
„Dabar su klebonu juokiamės iš šios situacijos. Kai kurie bažnyčios suolai yra labai dideli, o per mišias reikia ir klauptis, ir stotis, ir sėdėti, tai kartą klebono paklausiau, ar galėčiau per mišias geriau stovėti.
Kartą per vienas mišias jau nebeklūpėjau, o visąlaik prastovėjau. Jaučiu, kad man viena moteris tapšnoja petį, kad jau reikia stotis, bet, kad aš ir stoviu! Supratusi, kokia yra situaciją, ji taip išraudonavo, kad per likusią mišių dalį sėdėjo kitoje pusėje“, – juokiasi R. Aurylaitė.
Pasiteiravus, ar vis dar dažnai pastebi praeivių žvilgsnius, kuomet į ją žmonės atsisuka smalsiai žiūrėdami, pašnekovė tikina, kad vienu gyvenimo momentu ji visai to pati nepastebėdavo, tačiau atvirauja, kad pastaruoju metu vis pamato, kad retkarčiais vienas ar kitas žogus atsisuka pažiūrėti:
„Kurį laiką to tikrai nepastebėjau. Prisimenu, kažkur 10-oje klasėje vykome į ekskursiją Latvijoje. Visą laiką prabuvau su geriausia drauge, o kai sėdome važiuoti atgal, ji manęs paklausė, ar pastebėjau, kad Latvijoje į mane niekas nežiūrėjo. Būdavo įvairiausių momentų, kuomet žmonės nematydavo mano negalios, bet dabar ir vėl pradedu matyti, kad kažkas kartas nuo karto į mane pasižiūri.“
