Kaip jau esame kalbėję, bausmė visai nebūtinai turi būti fizinė, kad vaikas suprastų, jog yra nubaustas. Kai kuriais atvejais psichologinės bausmės yra kur kas rimtesnės, stipresnės ir labiau traumuojančios. Turiu galvoje šaltumą, tylėjimą, šiurkštumą ir atsiskyrimo demonstravimą, kurį dažnai vaidina tėvai savo vaikams, norėdami parodyti savo požiūrį į vienokį ar kitokį jų prasižengimą. Jei vaikus mylėjo „nepakankamai“ – jie taip pat neišmoksta mylėti. Juk jei myli tik tam, kad pačiam jausti meilę - tai jau ne meilė. Meilė - kai tu myli taip, kad tas žmogus, kurį tu myli, jaustųsi mylimas... Ten, kur nerimas susijungia su „nemeilės“ pojūčiu, atsiranda specifinis mišinys, kurį galima būtų pavadinti neužtikrintumu. Jei žmogus ko nors bijo, bet yra mylimas, jis paprastai nedemonstruoja neužtikrintumo požymių. Priešingai - nežiūrint savo baimės, mylimas žmogus yra nepaprastai drąsus ir ryžtingas. Meilės jausmas padeda jam nugalėti baimę, verčia jį judėti toliau įveikiant visas kliūtis. Ši taisyklė nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties. Ji veikia ir veikia negrįžtamai. Bet, jei tu nesijauti mylimas, jei nėra to vidinio psichologinio saugumo pojūčio - situacija keičiasi į diametraliai priešingą. Vaikas, kuris nesijaučia saugus, taip pat tampa viskuo neužtikrintas - nei savimi, nei kitais žmonėmis, nei supančiu jį pasauliu. Kiekvienas vaikas turi poreikį būti mylimu. Bet, kažkuriuo momentu jis supranta, kad jį myli už tai, ką jis daro, o ne šiaip sau. Tai didelis ir siaubingas atradimas: meilę sau reikia kažkaip iššaukti. Mažylis stebi suaugusiųjų reakcijas, žiūri, kaip jie priima vienokius ar kitokius jo poelgius, kas jiems patinka, o kas palieka abejingais. Pavyzdžiui, berniukas pastebi, kad suaugusieji juokiasi, kai jis matuojasi tėvo kepurę. Vėliau jis vaikščios su ta kepure kur reikia ir kur nereikia, pasitaikius bet kokiai progai, kol galiausiai susidurs su susierzinimu. Šis suaugusiųjų susierzinimas – smūgis vaikui. Juk jis darė tai, kas jiems patikdavo, jis norėjo suteikti jiems džiaugsmą, kad pačiam pasijusti laimingu. Nei vieno, nei kito padaryti nepavyko... rezultatas gavosi neigiamas, o viduje liko kažkokia perštinti tuštuma. Arba, maža mergaitė apsidžiaugė sužinojusi, jog mama ir tėtis būna sužavėti, kai ji imasi plauti indus – vaikiškai, taip kaip moka, kaip ji tai įsivaizduoja. Ir štai, ji bėga prie kriauklės, vieną, antrą, trečią kartą vien todėl, kad žino – tai patinka jos tėvams. Jie juokiasi, džiaugiasi, giria ir sako visokius kitokius malonius dalykus. Bet štai, mama kartą nustumia ją į šoną ir kažkaip grubiai sako: „Na, užteks jau, vis tiek po to perplauti. Dar sudaužysi ką nors“. Kodėl užteks?! Kodėl perplauti?! Kodėl sudaužysi?! Skaudu... Panašių „smulkmenų“ kiekvieno iš mūsų gyvenime turbūt buvo ne viena. Kiek tokių situacijų mes pergyvenome pers savo trumpą vaikystę... Kokį pėdsaką jos mums paliko? Kiekvienas žmogus, t.y. kiekvienas iš mūsų, nepriima savęs tokiu, kokiu jis yra, mes norime būti geresniu už save. Mūsų idealas, kuriuo norime būti – tai amžina horizonto linija, kiek akys užmato ir pastoviai nuo mūsų tolstanti. O, visos tos kančios pradžia yra čia – „Mažosiose tragedijose“. Žmogus siekia to savo tikslo – atitikti kažkokį idealą, kankinamas vidinio troškulio, bet kiekvieną kartą idealas išlysta iš rankų. Viskas kaip vaikystėje – tu nori būti geras, kad tave mylėtų, bet – nesigauna. Iš to seka dvi išvados: pirma - tavęs nemyli, be to, kategoriškai, antra – tu kažko nepadarai iki galo. Pasekmės nuo abiejų išvadų vaiko ateičiai nežada nieko gero. Jei jis linkęs traktuoti savo „Mažąsias tragedijas“ taip, jog yra nevertas meilės, tai vaikas tampa apatišku sutvėrimu, kuris nieko nenori, nieko nesiekia, kuriam nieko nereikia ir kuriam niekas nebeturi reikšmės. Jei vaikas nusprendžia priešingai, kad jis tiesiog nepakankamai stengiasi, tai mes gausime žmogų, kuris pastoviai stengsis pasiekti savo idealą, stengsis pasikeisti, ir, žinoma, visą laiką jaus su tuo susijusį neužtikrintumą ir nerimą. Tokie vaikai labai nori būti gerais, labai bijo, kad apie juos kas nors ką nors blogai pagalvos, kreivai pažiūrės, nesupras, nepalaikys. Žmogus, negaunantis meilės, nesijaučiantis mylimu – yra sunerimęs, ir sunerimęs totaliai, nors to nerimo pasireiškimai gali būti patys įvairiausi. Jei namas sudegė, tai gaisro priežastis mums gali rūpėti tik teoriškai. Faktas lieka faktu – meilės nebuvimas, tiksliau, pojūtis, kad esi nemylimas – tai katastrofa, todėl kad visą laiką jausite nerimą ir visą laiką ieškosite saugumo. Kaip mes to saugumo ieškome? Kiekvienas savaip... Vieni bando, kaip kažkada vaikystėje – kažkaip užsitarnauti aplinkinių meilę. Kiti – tiesiog ieško meilės, o be jos gyvena jausdami chronišką siaubą. Treti – užima agresyvią gyvenimišką poziciją, juk taip nerimas jaučiamas silpniau. Ketvirti – nusigeria. Irgi variantas – paskandinti nerimą stikliuke. Penkti – bando save kažkuo užimti, beje, užimti taip, kad niekam kitam paprasčiausiai neliktų laiko. Šešti – visur suranda problemų ir sandėliuoja dar vaikišką savo nerimą į tas problemas. Septinti... ar bereikia tęsti? Varžybos su savo „idealu“ – tai kančia, į kurią mus pastūmėja mūsų tėvai. Suprantama, jie tai daro nespecialiai, bet taip gaunasi. Mūsų gabumai jiems atrodo natūralūs – „Taip ir turi būti“, o trūkumus jie pastebi – „Kad būtume dar geresni“. Ir mes jaučiame, jog tėvai mus nori matyti kažkokias kitais, nei mes esame. Ilgainiui mes ir patys stengsimės suvaidinti šią pjesę – įsivaizduoti sau kažkokį „idealą“ (tai, kokiais mes „turime būti“), siekti jo, o nepasiekę - kankinsimės. Pasiekti jo neįmanoma, todėl, kad realiai jis neegzistuoja. Yra tik pojūtis, kad mes „kažko nepadarome iki galo pakankamai gerai“. Paprasčiau kalbant, mes nesame patenkinti savimi, todėl, kad mūsų tėvai nebuvo visiškai patenkinti mumis. Nerimas ir neužtikrintumas – broliai dvyniai. Jei jūs jaučiate nerimą, tai būtinai esate neužtikrintas. Jei jaučiatės neužtikrintai, pasižiūrėkite atidžiai aplinkui – kažkur netoliese slepiasi nerimas. Jei paanalizuoti įvairaus amžiaus vaiko elgesį, tai pastebėsime, jog kol vaikas dar nevaikšto arba vaikšto labai silpnai – jis jaučiasi neužtikrintai. Kai tik vaikas pradeda tvirtai stovėti ant kojų, bet dar nekalba sudėtingais sakiniais – jis kaip taisyklė atrodo pakankamai užtikrintas. O, po to vėl ima kentėti nuo neužtikrintumo... Kas atsitinka su vaiku antruoju neužtikrintumo laikotarpiu? Tai kaip tik tas laikas, kai jis sąmoningai ir tikslingai sustyguoja savo santykius su tėvais. Kaip tik tuo periodu ir padedamas būsimojo nerimo pagrindinis masyvas. Todėl, kai susiduriame su suaugusio žmogaus nerimu, jo šaknų dažniausiai reikia ieškoti vis tame pačiame amžiuje - nuo trijų iki dvylikos-trylikos metų. Yra, žinoma, ir išimčių, bet tai tik išimtys. Neužtikrintumas gali pasireikšti labai įvairiai. Kai kas jaučia neužtikrintumą savo profesinėje veikloje. Kai kas – jaučiasi neužtikrintai dėl savo išvaizdos, kai kas abejoja savo fiziniais sugebėjimais. Kai kas visą laiką jaučiasi neužtikrintai dėl savo finansinių galimybių. Kai kas neužtikrintai bendrauja su žmonėmis, kai kam didelė problema yra priimti vienokį ar kitokį sprendimą... Žodžiu, būdų pasireikšti mūsų neužtikrintumui yra daugiau nei pakankamai. Formuojasi jis nurodytame amžiuje tik dviem kryptimis, viena – bendra visiems vaikams, o kita turi lytinę specifiką. Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
V. Kokšta
