Šiandien Dariui paskirta nuolatinė 21-erių dukros slauga, o tam, kad reikalui esant medikai galėtų skubiai suteikti pagalbą, šeima pakeitė gyvenamąją vietą ir persikraustė gyventi į Kauną.
Viskas įvyko netikėtai
Lemtinga 2017-ųjų rugsėjo 14 diena, rodos, niekuo nesiskyrė nuo kitų – 17-metė D. Lavicko dukra ruošė namų darbus, kai netikėtai, pavakarę, jau iš paskutinių jėgų atslinko pas tėtį, buvusį kitame kambaryje.
„Apie 20 valandą ji ruošė pamokas ir atėjo iki manęs, buvau kitame kambaryje. Sakau eina kabutėse, tai buvo bejėgiškas sėlinimas klumpant. Ji griuvo ant mano lovos ir pradėjo rėkti, cituoju: „Tėti, aš mirštu“, – prisimena Darius.
Tėtis matė, kad situacija itin prasta, ėmė klausti, kas nutiko, tuo pačiu rinkdamas greitosios pagalbos telefono numerį.
„Ji sakė, kad nebejaučia kūno, rankų, kojų, viskas užtirpę, skaudą galvą ir labai skaudėjo kaklą, ji akcentavo didžiulį kaklo skausmą“, – pasakoja D. Lavickas.
Iškvietus greitąją ir sulaukus medikų, dukra buvo skubiai nugabenta į miesto ligoninę, kur Darius pasakoja negalėjęs patikėti tuo, ką matė savo akimis – gydytojos, paėmę dukrą už rankų, bandė ją sodinti iš gulimos padėties, nors kaklas nebuvo imobilizuotas. Šokiravo ir medikių žodžiai, neva, dukra apsimetė arba galėjo būti pavartojusi narkotinių medžiagų.
„Galvoje netilpo tokie dalykai, kaip medikai gali neinterpretuoti tokių situacijų rimtai, kad tai gali nebūtinai būti fizinė trauma, bet kažkoks vidaus sutrikimas. Tą ir įtariau, prašiau imobilizuoti kaklą, kad jos nejudintų, nes ji buvo dalinai paralyžiuota“, – po lemtingos akimirkos prisiminimus klaidžioja Darius.
Tokie veiksmai privertė reikalauti, kad dukra būtų nugabenta į kitą sveikatos priežiūros įstaigą ir Ugnė buvo išvežta į Šiaulius. Tėtis prisimena, kad greitosios automobilyje dukra pasakė, kad nebegali valdyti savo šlapinimosi sistemos. Tik vėliau medikai paaiškino – tai buvo vienas pirmųjų ženklų, kad įvyko nugaros smegenų pažeidimai.
„Apie 23 valandą mus atvežė į Šiaulius, buvo ketvirtadienio vakaras, ten vakare atlikta šiokia tokia apžiūra, po kurios ją paguldė su lašine nuo skausmo, nes dukra skundėsi skausmais kaklo srityje.
Situacija vis blogėjo, naktį žadinau gydytojus, kad ateitų vėl papildomai apžiūrėti, nes ji skundėsi, šaukė, rėkė, kad jai skauda“, – pasakoja pašnekovas.
Praleido svarbų epizodą
Penktadienio rytą dukrą apžiūrėjo skyriaus vedėja, į palatą sugūžėjo ir kiti gydytojai, kurie nusprendė, kad reikia atlikti tyrimus.
„Darė galvos smegenų kompiuterinę tomografiją ir kaklinės srities rentgenogramą, kuri neparodo kraujo išsiliejimo.
Gydytojai praleido svarbų epizodą, reikėjo daryti kaklo srities magnetinio rezonanso tyrimą, būtų iš karto rasta problema, kurią rado tik po šešių parų, deja“, – apmaudo neslepia jis.
Šiauliuose tėtis su dukra praleido dar porą dienų. Vyras pasakoja, kad savaitgalį buvo palikti kone vieni, be priežiūros, tad sekmadienį, nebeiškentęs Darius pareikalavo, kad dukrą perkeltų į Kauną – po kelių valandų ji pristatyta į klinikų priimamąjį.
Čia ji visą naktį stebėta, po to perkelta į neurologinį skyrių, kur per porą dienų medikams galiausiai pavyko diagnozuoti, kad 17-metės kakle plyšo aneurizma:
„Kartu su buvusia žmona buvo priimtas greitas sprendimas, kad sutinkame operuoti ir rugsėjo 19 dieną buvo atliktos penkios operacijos, ko pasekoje – reanimacija, visiškas paralyžius.“
Savaitė reanimacijoje, daugiau nei mėnuo neurochirurginiame skyriuje, po to – pora mėnesių reabilitacijos klinikoje. Tuo metu gydytojų kabinetai tapo antraisiais šeimos namais.
Tenka gyventi baimėje
Paklaustas, ar paaiškėjo aneurizmos plyšimo priežastis, Darius sako, kad dėl to kalta įgimta kraujagyslių malformacija, kas reiškia, kad dukrai dar augant įsčiose sutriko kraujagyslių vystymasis. Dėl tokio įdingo kraujagyslių formavimosi, įvyko ši baisi nelaimė.
„Medikai patys rinko informaciją, tarėsi su kolegomis iš užsienio, ką daryti, nes tai yra retas atvejis, vienas ar du žmonės per metus atvyksta su tokia liga.
Kitose kūno dalyse insultas įvyksta gan dažnai, bet tokiose srityse, kaip kaklas – ypatingai retai, todėl medikai daro tą patį, ką darytų ir kitu atveju, pavyzdžiui, jei aneurizma trūktų smegenyse – specialiais klijais užembolizuoja kraujagyslių darinį, kad antrą kartą neįvyktų plyšimas.
Mūsų atveju, yra 60 proc. užembolizuota, bet 40 proc. jis vis dar aktyvus. Gyvename savotiškoje baimėje, bijome, kad tai nepasikartotų“, – atvirauja D. Lavickas.
Greičiausiai, toji baimė ir paskatino persikelti gyventi į Kauną, kad tik esant reikalui galėtų greitai nuvykti pas specialistus ir išvengti didelės nelaimės.
„Per tuos penkerius metus teko daug kartų vykti su greitąja, būdavo labai baisūs vizitai, pablogėjimai. Per pandemiją daug kartų kvietėme greitąją, per mėnesį vieną sykį esame kvietę ir 7 kartus.
Emociškai tai labai paveikia, bet šiuo metu viskas stabilizavosi ir dirbame, bent kol kas, namuose, kad tik būtų geriau“, – sako Darius.
Išdrįso kreiptis pagalbos
Kasdienybėje Ugnei būtina mankštintis, atlikti pratimus su kineziterapeutu. Tėtis sako, kad kol kas didžiausias jų tikslas – pastovi mankšta, kad nesunyktų raumenys. Nepadėjo ir tai, kad pandemijos metu nepavyko išvykti mėnesiui laiko į reabilitacijos įstaigą – tai lėmė šiokią tokią regresiją, nors tai, ką pavyko pasiekti iki šios dienos, be galo džiugina:
„Ji mano pagalba įsėda į vežimėlį, mano pagalba atsistoja, gali žengti nedidelius žingsnius, aišku, atsiremdama į mane. Pati atsistoti ji negali. Kairė ranka daugiau pažeista, su ja gali atlikti mažiau veiksmų, bet kažką laikyti, pavalgyti gali pati. Ji ir nusimaudo pati, bet visur reikalinga mano pagalba.“
Darius sako, kad, greičiausiai, tiksliausiai dukros būklę nusako du dalykai – Ugnei nustatytas sunkus neįgalumas ir reikalinga nuolatinė slauga.
Pats D. Lavickas dirbti negali, nes slaugo dukrą, todėl prabėgus penkeriems metams išdrįso kreiptis visuomenės pagalbos. Sako, toks sprendimas buvo itin nelengvas, tačiau kartais gyvenimas, rodos, pats priverčia.
Tėtis atvirauja, kad abu labai džiaugtųsi bet kokia pagalba, taip pat planuoja įsteigti labdaros ir paramos fondą dukros vardu, nes ji pati sprendžia, kaip disponuoti pinigais.
Prisidėti prie Ugnės reabilitacijų galite žemiau nurodytais Ugnės rekvizitais:
Sąskaitos nr.: LT147300010159598075
Bankas: Swedbank; Banko kodas: 73000; Swift kodas: HABA22LT; Mokėjimo paskirtis: parama Ugnei Lavickaitei
